Liepos mėnesio pirmo sekmadienio Evangelija pasakoja karčią tiesą apie Jėzaus atstūmimą tėviškėje. Jėzus po daugybės kelionių gydant ligonius, luošius, prikeliant mirusiuosius, po mokymų ir įvairiausių išbandymų tėviškėje susiduria su žemiausiu dvasiniu pavydu, kuris tiesiog sprogsta jo tėviškėnų akyse, išvydus ir išgirdus Jėzų. Klausimai „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta ir per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė (...)?“(Mk 6, 2) Dar daugiau – jie net piktinasi juo.
Taip, Jėzaus mokymas yra prieštaravimo ženklas kiekvienam, kas nori iš tiesų gyventi Evangelija, o ne imituoti gyvenimą su Evangelija. Dar Jonui Krikštytojui Jėzus siuntė tokį atsakymą apie save: „Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ (Mt 11, 6). Šiandien Vakarų kultūra apsėsta besaikio materializmo demono, o mes neretai gyvename sprangiu pavydu sumaterialėjusiai vakarietiškai kultūrai ir norime kuo greičiau ją pasivyti. Ką šiuo klausimu galėtų mums atsakyti Motina Teresė?
Viename iš savo pasikalbėjimų žurnalo „Time“ korespondentas paklausė, kokia jos nuomonė apie vakarietiškąjį materializmą. Ji atsakė: „Kuo daugiau turi, tuo labiau esi užimtas. Tačiau mažiau turėdamas esi laisvesnis. Skurdas mums yra laisvė. Tai yra džiaugsminga laisvė. Čia nėra televizoriaus, nėra ir to, ir ano. Mes turime tik vieną kondicionierių visame name ir tas pats skirtas svečių kambariui. Bet mes esam laimingos. Dažnai sutinku turtuolius, kurie yra tikri vargšai. Išsiskiria juose vidinė vienatvė. Mylėti ir būti mylimam žymiai sunkiau ir sudėtingiau, negu vien tik alkti duonos ir trokšti vandens. Štai, pavyzdžiui, vargšas gerai žino, kas yra tikras džiaugsmas.“
Šiame savo pasikalbėjime Motina Teresė negieda himnų skurdui, bet jį priima, su juo susigyvena, jį pamilsta ir priima kaip žmogiško gyvenimo sudėtinę dalį. Paklausta apie ateities planus atsako: „Aš tiesiog gyvenu šia diena. Vakar dienos nebėra, o rytojus dar neatėjo. Mes tik šiandien turime galimybę tikrai mylėti Jėzų.“
Ar visuomet ta brangia galimybe vertai pasinaudojame, o gal dažniau, lyg Jėzaus tėviškėnai, vis stebimės ir abejojam?
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
