Keturi nauji šventieji atspindi skirtingus gyvenimo pasirinkimus, kur gali išsiskleisti krikščioniškas pašaukimas: kvietimas kurti šeimą ir auginti vaikus, vienuolinis pašaukimas per įžadus, kunigystė. Sekmadienį, spalio 18 dieną, Sinodo apie šeimą kontekste popiežius Pranciškus kanonizuoja Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės tėvus Liudviką Martin ir Mariją Azeliją (vadintą Zelija) Guérin, kunigą Vincenzo Grossi, seserį Nekaltojo Prasidėjimo Mariją.
Martin‘ai, sutuoktiniai, kurie „labiau verti dangaus nei žemės“, kaip apibūdino juos viena iš penkių dukterų, Šv. Teresėlė iš Lizjė, paskelbta šventąja prieš 90 metų. Tai yra pirmoji sutuoktinių pora Bažnyčios istorijoje, kurie kanonizuojami kartu dėl savo nuolankaus liudijimo ir diskretiško šeimyninio bei santuokinio gyvenimo. Atsakydamas į klausimą, kodėl būtent jie, popiežius Pranciškus atsakė, kad tai evangelizuotojų pora, kuri visą gyvenimą liudijo tikėjimo į Jėzų grožį. Žinoma, kokia priimanti buvo Martin‘ų šeima, kuri atvėrė savo duris bei širdį, nepaisant tuomet vyravusios tam tikros buržuazinės etikos, kuri niekino vargšus. Jie kartu su penkiomis dukterimis skyrė laiką, energiją ir pinigus padėti vargšams. Tai išties šventumo ir poros gyvenimo pavyzdys“.
Abu iš pradžių skausmingai ieškojo pašaukimo. Iš Normandijos kilęs Liudvikas persikėlė per Alpes, kad taptų Šv. Bernardo kanaunininku. Jo nepriėmė, tad grįžęs atsidėjo menui, darbui ir tarnystei parapijoje. Zelija neigiamą atsakymą gavo iš Šv. Vincento dukterų: per silpna jos sveikata. Ji nenusiminė ir meldėsi: Viešpatie, kadangi nesu verta tapti Jūsų sužadėtine, pasišvęsiu santuokai, kad įvykdyčiau jūsų valią, tačiau suteikite man daug vaikų ir kad visi jie taptų pašvęstaisiais“. Liudviką ji sutiko ant Šv. Leonardo tilto ir niekada nebesiskyrė. Jų šeimoje gimė devyni vaikai, iš kurių išgyveno tik penkios dukros. Visos tapo vienuolėmis: keturios karmelitės ir vizitietė. Jauniausioji - Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė, 1997 m. paskelbta Bažnyčios mokytoja. Darbas ar vaikų auklėjimas, santuokinė meilė ar dėmesys kitiems? Skaitant jų biografijas, beprasmiška ieškoti vieno ar kito aspekto, kuris būtų nulėmęs kelią šventumo link. Tai veikiau kasdienis liudijimas, išgyventas Dievo akivaizdoje. Jie kartu rūpinosi dukterų dvasine gerove, šeimai buvo būdingas darbštumas, stiprus tikėjimas, paskatinęs visas penkias dukteris pasišvęsti Viešpačiui. Būtent džiaugsmas ir skausmas susijęs su vaikais lydėjo didžiąją sutuoktinių gyvenimo dalį. Jie gyveno dėl vaikų, ir nors aplinkybės kartais būdavo nelengvos, jie sunkumus įveikdavo lengvai, nes priimdavo juos kaip Dievo plano dalį. Iššūkis skausmui ir sunkumams, vaikų auklėjimas, ypač rūpinantis jų sielos branda. Abu Martin‘ai daug dirbo, jis – laikrodžių dirbtuvėse, ji – tekstilės srityje, kad parūpintų dukroms kraitį. Bet kuriuo atveju, tikrasis sutuoktinių Martin‘ų paliktas kraitis dukterims tai tikėjimo liudijimas. Zelija mirė nuo vėžio 1877 m., Liudvikas po ilgos ligos iškeliavo pas Viešpatį 1894 m.
Sekmadienį šventuoju skelbiamas kunigas Vincentas Grossi iš Kremonos, aistringas sielų ganytojas, darbavęsis periferijose, pažymėtas „avių kvapu“. Jis pristatomas kaip evangelinio gyvenimo pavyzdys. Gimė 1845 m., buvo priešpaskutinis iš dešimties vaikų malūnininkų šeimoje. Anksti pajutęs pašaukimą kunigystei, turėjo palaukti, nes tėvas prašė jo pagalbos malūne. Bėgant metams kunigo pašaukimas stiprėja, jis derina studijas ir darbą. Laukiant „Dievo valandos“, kantrybė ir atkaklumas parengia dirvą, ir būdamas devyniolikos jis įstoja į seminariją. 1869 m. įšventintas kunigu. Vykdė kunigišką tarnystę įvairiose parapijose, pasižymėdamas ištikimybe kunigystei ir popiežiui, rūpesčiu vargšams.
Žinodamas apie paplitusį religinį neišprusimą, jis pamokslauja ir už parapijų ribų. Matydamas moralinį ir materialinį skurdą, kurį tuo metu išgyvena jaunos moterys, suburia mažas pašvęstųjų bendruomenes, kad kuo labiau padėtų jaunimui ir galėtų sėkmingiau bendradarbiauti su klebonais.
Taip rūpindamasis krikščionišku jaunimo ugdymu kunigas Vincentas įsteigė Oratorijos dukterų kongregaciją. Atidžiai seka jų veiklą, kurią apibūdina kaip Dievo darbą, atsisakydamas steigėjo titulo. Mirties valandą 1917 m. lapkričio 7 d. patiki save ir savo darbus Viešpačiui: „Kelias atviras, reikia eiti“. Tai tapo jo įsteigto vienuolinio instituto moto.
Ketvirta nauja šventoji – Nekaltojo Prasidėjimo Marija, (1926-1998), gimusi Ispanijoje, pasiturinčioje šeimoje, kur buvo puoselėjamos tvirtos krikščioniškos vertybės. Vedama meilės vargšams, įstojo į Kryžiaus brolijos seserų institutą, kuris padėjo ligoniams ir skurdžiausioms šeimoms. Ji visur sėjo džiaugsmą ir nuolankumą, artimo meilę seserims ir gilų atsidavimą Dievo valiai, išsiskyrė darbštumu, pasiaukojimo dvasia, nuolankiu būdu, paprastumu. Tapusi vienos Sevilijoje gyvenančios bendruomenės vyresniąja, prisilietė prie benamių ir apleistų senelių realybės, kurie gyveno už miesto ribų. Vėliau išrinkta visos kongregacijos provincijole, buvo keliskart perrinkta. Rūpinosi seserų formacija, skyrė dėmesį pašaukimų skatinimui, ir šios veiklos vaisiai buvo akivaizdūs: buvo atidaryta daug naujų kongregacijos namų. Nekaltojo Prasidėjimo Marija visuomet nuoširdžiai stengėsi padėti kitiems, ištikimybę pašaukimui matė kaip kūrybišką troškimą atsiliepti į poreikius, kuriuos išpildyti prašydavo Viešpats. Jos asmenybėje derėjo stiprus vienuolinis pašaukimas, išgyvenamas Dievo akivaizdoje, palaikomas maldos ir kontempliacijos, nuolat ieškant Dievo valios. Nekaltojo Prasidėjimo Marija mirė 1998 m. nuo vėžio komplikacijų. Paskutinėmis dienomis, jausdama dideles kančias, patvirtino savo pasitikėjimą Dievo gerumu.
