Šiandienos psalmėje giedojome: „Mano siela ištroškusi gyvojo Dievo… Aš vis tai menu, ir širdis mano alpsta, kaip su minia tekdavo eiti, žygiuoti į Dievo buveinę“ (Ps 41). Psalmininkas prisimena bendrą Dievo tautos piligrimystę į Dievo šventyklą Jeruzalėje. Šioje piligrimystėje dalyvavo pats Jėzus, ir ji atspindi kiekvieno žmogaus gyvenimo kelionę į dangiškąją tėvynę.
Po mėnesio su visa Bažnyčia pradėsime švęsti popiežiaus Pranciškaus paskelbtus Šventuosius Gailestingumo metus. Šventieji metai visada kviečia į piligrimystę. Paprastai keliaujama į Romą, bet šiais metais, kad kiekvienas galėtų patirti piligrimystės džiaugsmą, visose pasaulio vyskupijose, katedrose ir kitose numatytose šventovėse bus atvertos Gailestingumo durys. Vilniuje piligrimus kviesime pro Gailestingumo duris įžengti į dvi didžiąsias Gailestingumo šventoves ir Arkikatedrą. Visi galėsime iš naujo patirti piligrimystės malonių ir pelnyti atlaidus ne tik sau, bet ir kitiems – gyviems ir mirusiems.
Piligrimystės patirtis primena, kad šioje žemėje esame piligrimai ir kartu keliaujame į Tėvo namus. Viešpats į kiekvieno žmogaus širdį įrašė Dievo troškulį, kurį apgieda psalmininkas. Ne mes pasirinkome šią kelionę – ji yra Dievo mums duota dovana. Ne savo valios atėjome čia vykdyti, bet, kaip Kristui, taip ir mums skirta vykdyti valią To, kuris mus pasiuntė į šios žemės kelionę.
Siekdami piligriminės kelionės tikslo patiriame ir džiaugsmų, ir sunkumų. Prieš metus eidamas Šv. Jokūbo keliu jo kapo link, naujai išgyvenau piligrimystę – patyriau, kad einu kartu ne tik su grupe, su kuria pradėjau kelią, bet ir su visais piligrimais, su kuriais vienu ar kitu metu duota kartu eiti net ir trumpiausią kelio atkarpą. Taip ir gyvenime mums duoti bendrakeleiviai, su kuriais keliaujame įvairiais gyvenimo etapais dangiškosios tėvynės link.
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6), – taip yra pasakęs pirmasis mūsų bendrakeleivis Kristus, kuris mus lydi ir rodo kelią. Kiek išmoksime kartu su juo kasdien keliauti, tiek jau šiandien patirsime Dievo karalystės, kuri yra mūsų kelionės tikslas, džiaugsmą. Net neįmanoma nusakyti žodžiais, kaip svarbu eiti kasdieniu gyvenimo keliu kartu su Kristumi, patirti Jo meilę mums.
Kiti bendrakeleiviai irgi yra Dievo mums duota dovana. Mūsų santykis su jais apšviestas gyvenimo piligrimystės tikslo ir prasmės. Kaip dažnai dėl kasdienių iššūkių ir sunkumų nepastebime ir neįvertiname mums suteiktos meilės dovanos – bendrakeleivio, kuris yra šalia. Tai ne tik mūsų artimieji, šeimos nariai, bet ir stokojantys bei sergantys bendrakeleiviai, kurie suteikia mums galimybę dalintis Dievo meile ir tapti Dievo gailestingumo įrankiais. Dažnai apie juos susimąstome tik tada, kai jie pabaigia šį kelionės etapą. Laidotuvių dieną paprastai atsiveria mūsų akis dengiantis šydas – pamatome, kokia didelė dovana mums buvo tas asmuo.
Ne visus bendrakeleivius pažįstame asmeniškai, bet su visais esame glaudžiai susiję. Esame viena Dievo tauta, keliaujanti į dangiškąją tėvynę. Visame pasaulyje yra be galo daug žmonių, palikusių savo tėvynę, savo namus dėl karų ir nelaimių, – tai ne tik tie žmonės, kurie šiuo metu atvyksta į Europą. Šiandien apie šešiasdešimt milijonų žmonių yra pabėgėliai iš karo ir persekiojimo zonų – daugiau negu bet kada nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Visiems jiems tai naujas ir sunkus žemiškosios kelionės etapas. O kiek žmonių kasdien žūsta dėl karo… Ne veltui Šventasis Tėvas mums primena, kad vyksta trečiasis pasaulinis karas, mažesniais karais išsibarstęs po visą pasaulį. Nors daugelio pabėgėlių šiame gyvenime nesutiksime, galime ir privalome lydėti juos savo malda, prašydami jiems Dievo gailestingumo, taikos, pagalbos išgyventi ir, jei įmanoma, malonės grįžti į savo tėvynę.
Šiandien visų pirma prisimename tuos, kurie jau baigė žemiškąją kelionę. Ne tik prisiminkime, bet ir lydėkime juos malda. Dievo Apvaizda duoda mums progą atlikti gailestingumo darbą – melstis už mirusius. Šiomis dienomis prie kapų dega daugybė žvakelių – jų liepsnos primena Amžinąją Šviesą, kurios meldžiame savo mirusiesiems. Ta Šviesa – tai Kristus, kuris yra pasaulio šviesa ir apie kurį apaštalas rašo:
„Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė…. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“ (Jn 1, 2–5,9).
Toji Šviesa, į kurią visi keliaujame, kviečia mus melstis už savo mirusiuosius. Šitaip išliekame su jais tikėjimo kelionės bendrystėje. Uždegę žvakę pasimelskime už mirusiuosius, ir dalyvaudami Mišiose vienykimės su visais bendrakeleiviais – gyvais ir mirusiais – su visa Dievo tauta, keliaujančia kartu į dangiškąją tėvynę.
Prisimename ir prašome Dievo gailestingumo visiems su mumis ir prieš mus keliavusiems: tiems, kurie buvo šalia mūsų, kurie aukojosi ir žuvo už Tėvynę. Taip pat visiems, kurie kelyje patyrė sunkumų, suklupo, ir tiems, kurių nepažinojome, kurie plačiajame pasaulyje patyrė blogį.
Jiems visiems suteik amžinąjį atilsį, Viešpatie, ir Tavo amžinoje šviesoje jie tespindi „kaip daugaus skaidrynė…. tarsi žvaigždės visada, per amžius“ (Dan 12, 3).
+ Gintaras GRUŠAS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Šv. Mišios Antakalnio kapinėse 2015-11-01
