Lapkričio 11-ąją minimas šventasis Martynas – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Paveiksluose vaizduojama, kad jis, dar būdamas kareiviu, nusivilkęs atiduoda elgetai savo apsiaustą.
Prancūzijoje jam dedikuota apie 4000 bažnyčių, o jo vardu pavadinti tūkstančiai miestelių ir kaimų. Šv. Martynas gerbiamas ne tik Europoje, bet ir Amerikos žemyne. Gimė Panonijos (kuri vėliau vadinsis Vengrija) pagonių šeimoje ir nuo mažens buvo išmokytas krikščionių doktrinos, nors dar nekrikštytas. Kaip romėnų kariuomenės karininko sūnus, dar labai jaunas įstojo į imperijos kavaleriją, tarnavo Galijoje. Kaip tik šiuo metu galėjo įvykti visiems žinomas Martyno gyvenimo epizodas, kai šis kalaviju padalijo perpus savo apsiaustą, norėdamas apgaubti sušalusį vargetą.
356 metais Martynas atvyko į Poitiers pas gabų ir kovingą vyskupą Hilarijų: jie buvo susipažinę prieš keletą metų. Martynas jau buvo pasikrikštijęs, ir Hilarijus jį paskyrė egzorcistu: žingsnis kunigystės link. Vyskupas pirmose gretose kovojo su arianizmu, eretišku judėjimu, kurį palaikė rūmai, tad netrukus buvo ištremtas į Frigiją (Mažąją Aziją). Martynas stengėsi tęsti vyskupo darbus su tokiu pat aktyvumu, dar ir todėl, kad trūko patikimų žinių.
Manoma, kad nuvyko į Panoniją, o 356 metais užsuko ir į Milaną. Vėliau apsistojo Galinarijoje, nedidelėje uolingoje saloje, netoli Albengos, kur jau anksčiau glaudėsi persekiojami krikščionys. Iš čia Martynas grįžo į Galiją, kur priėmė kunigystę iš vyskupo Hilarijaus rankų. Pastarasis buvo sugrąžintas į tėvynę 360 metais. Po metų Ligugé (12 km nuo Poitiers) įsteigė asketų bendruomenę, kuri laikoma pirmuoju datuojamu vienuolynu Europoje.
371 metais Martynas buvo išrinktas Turo vyskupu, tačiau kurį laiką dar pasiliko viename iš savo įsteigtų vienuolynų, vadinamu Marmoutier. Čia jis pradėjo savo misiją – daugiau nei 20 metų trukusią veiklą siekdamas įtvirtinti krikščionybę kaimo vietovėse. Išties, kaimo žmonėms Kristus vis dar „Dievas, garbinamas miestuose“. Martynas nebuvo toks išsilavinęs kaip Hilarijus ir vis dar liko skubotas kareivis, koks buvo anksčiau, kai, pavyzdžiui, nugriovė pagonių kulto simbolius, sužadindamas daugiau apmaudo nei atsivertimų.
Vis dėlto evangelizacija pavyko, vyskupas tapo vargšų globėju ir užtarėju prieš žiaurius romėnų mokesčių rinkėjus, ieškojo teisingumo tarp silpnųjų ir galingųjų. Su juo plebėjai kaimiečiai pakėlė galvas. Žinojimas, kad yra jis, teikė visiems drąsos, todėl Martynas susilaukė tokio didelio populiarumo gyvenime, o vėliau vis augančio pamaldumo.
Kai jis mirė Kandes vietovėje sekmadienio vidurnaktį, Poitiers gyventojai susiginčijo su Turo miestiečiais, kur derėtų palaidoti kūną. Turiečiai atsigabeno velionį vyskupą į savo miestą vandeniu. Jo šventė minima laidotuvių dieną. Kandes miestelis buvo pavadintas Šv. Martyno Kandes - Candes-Saint-Martin.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
