XXII eilinio sekmadienio Mišių skaitiniuose girdėjome du vienas į kitą panašius pasakojimus. Pirmasis pasakoja apie dideliame skurde gyvenančią našlę, kuri renka žabus, kad sau ir savo sūneliui iš paskutinių miltų iškeptų paplotėlį, o paskui ruošiasi badauti. Pranašo Elijo paprašyta ji tą paskutinį paplotėlį iškepa ir atiduoda pranašui. Už šį didžiadvasiškumą Dievas gausiai atlygina: daugelį dienų ji, jos sūnus ir pranašas Elijas turėjo ko valgyti, nes miltų puodynė neištuštėjo ir aliejaus ąsotis neišseko (1 Kar 17).
Evangelija pasakoja apie į šventykla atėjusią suvargusią našlę, kuri į aukų skrynią įmetė paskutinius savo skatikus. Auka buvo labai maža, bet Jėzus pagyrė ne gausiai aukojusius turtuolius, kurie aukojo nuo to, kas jiems atlieka, bet našlę, kuri įmetė visa, ką turėjo (Mk 12,41-44).
Šių moterų medžiagiškai labai maža auka išreiškė jų didelę meilę. Viena Dievo pranašui atidavė paskutinį paplotėlį, kita Dievo šventyklai paaukojo paskutinius skatikus. Tikra meilė visuomet yra didžiadvasė. Kartais šis didžiadvasiškumas pasiekia heroizmo aukštumas. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių yra šv. Motinos Teresės pasišventimas Kalkutos vargdieniams ir skurde mirštantiems žmonėms.
Jėzus, mirdamas už mus ant kryžiaus, paliko ribų nežinančios meilės pavyzdį. Apaštalas Paulius šią Jėzaus meilę taip nusako: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, <...> apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2,6-8).
Į šią Jėzaus meilę tinkamai galima atsiliepti tik didžiadvasiškai mylint. Evangelijoje pagal Morkų yra pasakojimas apie gerą turtingą vyrą, kuris laikėsi Dievo įsakymų, bet kuris nesugebėjo didžiadvasiškai mylėti. Jėzus pasiūlė šiam vyrui išdalinti savo turtus vargšams ir tuomet ateiti ir sekti jį. Deja, jis nesugebėjo mylėti taip, kaip tos vargšės našlės ir pasitraukė šalin nuo Jėzaus.
Ta proga Petras kalbėjo Jėzui: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo“ (Mk 10,28-30). Štai Dievo atlygis už didžiadvasišką meilę.
Jeigu, mylėdami Dievą, pradedame skaičiuoti, kiek galiu jam skirti meilės, o kiek pasilikti sau, tuomet vietoje meilės lieka tik meilės iškamša. Apaštalas Paulius tikrą meilę šitaip apibūdina: „Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“. (1 Kor 13,7).
Girdėtas Dievo žodis skatina mus pamąstyti, kaip mes mylime. Jei deramės su Dievu, pavyzdžiui, laikomės jo įsakymų tik tiek, kad nebūtume nubausti, tuomet mūsų meilė labai silpna. Jeigu atliekame sekmadienio šventimo pareigą, kaip sunkią naštą ir, jei nebūtų įpareigojimo, galbūt, sekmadienį mieliau praleistume kur nors gamtoje, bet ne bažnyčioje, tuomet su mūsų meile yra problemų.
Būti didžiadvasiu ir mylėti panašiai, kaip moko Jėzus, žmogaus jėgomis pasiekti labai sunku. Todėl mes esame skatinami nuolankiai prašyti Dievo pagalbos: „Priimk, Viešpatie, visą mano laisvę. Imk atmintį, protą ir visą mano valią. Ką tik turiu, visa esi man davęs. Todėl visa tai aš tau grąžinu ir pavedu tau vadovauti. Tik duok man savo meilę ir malonę, ir aš būsiu visiškai patenkintas ir nieko daugiau nebetrokšiu.“ (šv. Ignacas Lojola).
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
