Jėzus ne kartą savo mokiniams kaip pavyzdį rodė vienišas moteris, našles, kurios Izraelio gyvenime priklausė pačiam menkiausiam socialiniam sluoksniui. Jos visiškai priklausė nuo kitų žmonių gailestingumo ir malonės.
Tokią pat moterį regime ir šio sekmadienio Mišių Evangelijoje. Pradžioje atrodo, kad ji tarsi slėptųsi tarp didingų šventyklos kolonų, nes Jėzus atkreipia savo dėmesį į žmones, trokštančius pasipuikuoti savo padėtimi ir gražiais iškilmingais apdarais. Jie mėgsta pirmąsias vietas ir džiaugiasi, kai yra pastebimi gatvėse… Tokių atvejų, kuomet gyvenimas paverčiamas tik žiopliams skirtu spektakliu, žinome ir mes. Tai tikrovė, kuria vieni žavisi ir seka, o kiti niekina. Jėzus jų atžvilgiu apsiriboja vienu sakiniu: „Jų laukia itin griežtas teismas“.
Evangelija tokiems žmonėms priešpastato kitą sceną. Sėdėdamas prie šventyklos aukų dėžės Jėzus stebi, kaip minia meta į ją pinigus. Verta atkreipti dėmesį į vieną smulkmeną: Jėzus stebi, ne „kiek“ aukų meta žmonės, bet „kaip“ tai daro.
Turtuoliai aukojo dideles sumas. Sakytume, jų elgesys atitiko moralę, nes, turėdami daug turto, jie nevengė ir daug aukoti, vadinasi, jų elgesyje egzistavo vadinamasis „dalijimosi“ principas, ir galime manyti, kad jie nebuvo abejingi taip pat vargingesniųjų poreikiams. Vis dėlto jų auka nebuvo pati reikšmingiausia…
Tuo metu atėjo vargšė našlė, kurį į aukų skrynią įmetė du smulkius pinigėlius. Į tai dėmesį atkreipė vien tik Jėzus, kuris, pasišaukęs mokinius davė jiems savo pamokymą, stulbinantį ir drauge išlaisvinantį žmogų iš visokių sąlyginumų bei baimės prieš Dievą: ši našlė paaukojo daugiau už visus kitus.
Jėzus nekreipia dėmesio į aukos dydį ir nevertina jos pinigine išraiška. Dievui svarbūs visai kiti dalykai. Tuose dviejuose pinigėliuose slypi gyvenimas, nuoširdumas, ašaros ir viltys, ir visa tai sudaro tikrąją aukos vertę. Du pinigėliai… atrodytų menkniekis, tačiau visa tai išreiškia širdies kilnumą.
Tikroji ir esminė priežastis, dėl ko Jėzus taip išaukštino našlės auką, slypi Jo žodžiuose: „Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. Lygiai taip pat ir Jėzus atiduos žmonėms viską, visą savo gyvybę.
Priešingai, nei esame įpratę manyti, pasaulį palaiko tie vyrai ir moterys, kurie elgiasi, kaip ta vargšė Evangelijoje minima našlė. Apie juos niekuomet nerašo laikraščiai ir apie juos niekuomet nebus kuriamos televizijos laidos. Jie gyvena savo tarsi paslėptą gyvenimą, susidedantį iš ištikimybės, kilnumo ir garbingumo. Jų dienas ne kartą sudaro sunkus ir sekinantis darbas, tačiau visuomet galime pasakyti, kad jie yra tie žmonės, kurie duoda daugiausiai.
Pirmosios vietos pas Dievą priklauso tiems, kurie kiekvienuose namuose atiduoda viską, tai, iš ko susideda jų gyvenimas, dovanoja jį kitiems daugybe poelgių, kurių niekas kitas net nepastebi. Tai rūpestis, paslaugumas, dėmesys, skiriamas tėvams ir vaikams, atvirumas tiems, kuriems ateityje reikės pagalbos. Tai ir yra tikras šventumas – maži širdingumu pasižymintys darbai. Joks, kad ir pats menkiausias geras darbas niekuomet nebus juokingas ar nereikšmingas. Tame, kai duodame kitam, nors mums atrodo, kad patys nieko gero neturime, yra kažkas dieviško. Visa, ką darome iš širdies, mus priartina prie Dievo didybės.
Tikrai Evangelijos žinia būtų reikšmingesnė pasaulyje, jei kiekvienas mokinys, visa Kristaus Bažnyčia save matytų ne pirmosiose vietose, lauktų ne pripažinimo ir pagarbos, bet parodytų beribį kilnumą be jokių išskaičiavimų, rastų savyje drąsos duoti. Tada Evangelija taptų tikrai džiugiąja žinia, ir visi pajustų jos išlaisvinančią dvasią.
Mons. Adolfas Grušas
