Prieš 40 metų, 1975-ųjų lapkričio 1-ąją, tuzinas žmonių susirinko šventųjų Gervazo ir Protazo bažnyčioje, Paryžiaus centre, kartu giedojo, skaitė Šventraštį ir meldėsi. Šis įvykis buvo tarsi simbolinė pradžia naujos vienuolinės bendruomenės – Jeruzalės brolijų – kuri šį susitikimą prieš keturiasdešimt metų mini tarsi savo gimtadienį, nors juridinis pripažinimas buvo suteiktas gerokai vėliau.
Šios bendruomenės nariai savo pašaukimą galėtų nusakyti tokiais žodžiais – būti vienuoliais šiuolaikiniame mieste ir tarp šiuolaikinių žmonių. Geriau suprasime ką tokie žodžiai reiškia, jei pažvelgsime į šios bendruomenės steigėją t. Pierre Marie Delfieux (1934 - 2013), į kelis jo biografijos faktus ir kelias mintis, kurios apibendrina jo dvasinę patirtį, nauju būdu jungiančią šimtametę Bažnyčios išmintį ir tuo pat metu dabarties žmonių ypatumus.
1972 metais, po septynerių metų kapeliono darbo tarp Paryžiaus studentų, t. Delfieux jautė, kad dar kažko trūksta. Norėdamas tai geriau suprasti, jis pasirinko išbandytą metodą, kuris leidžia nusikratyti tuo, kas išblaško, visą dėmesį sutelkiant į maldą, liturgiją, Mišias, Evangeliją – atsiskyrėlio gyvenimą, savo rankomis susiręsdamas nedidelę pastogę centrinės Saharos dykumoje esančiuose Hogaro kalnuose, siekiančiuose beveik tris tūkstančius metrų, netoli tos vietos, kur XX amžiaus pradžios kurį laiką gyveno kitas garsus prancūzų atsiskyrėlis ir asketas palaimintasis Charles de Foucault.
Čia jo nuojauta, intuicija subrendo ir buvo ištyrinta. Vėliau savo broliams jis pasakojo, kad vieną 1974 metų dieną, vienui vienas aukodamas šventąsias Mišias, patyrė regėjimą – kaip daugybė žemėje gyvenančių žmonių veidai susiliejo į vieną paveikslą ir, tarsi mozaikos gabaliukai, suformavo Kristaus veidą. Atsakymas į jo didįjį klausimą – „kokia mano misija, koks mano pašaukimas“ – pradėjo įgyti kontūrus: taip, kaip Dievas atrandamas ir kalba nuošalioje tyloje, taip atrandamas ir chaotiškame mieste, tuose, kurie į Jį panašūs. Ir kita vertus, miestuose dažnai plyti didžiulės dvasinės dykynės, kurioms labai reikia evangelinės atgaivos.
Kitas svarbus etapas buvo, tais pačiais 1974-aisiais - šią misiją patvirtino Bažnyčia, Paryžiaus arkivyskupo kardinolo F. Marty lūpomis. Kai jis, rašo t. Delfieux, sutikęs kardinolą pasakė, jog norėtų būti „vienuoliu mieste“, bet turbūt tai nelabai tikroviška, ganytojas netikėtai nutilo, o po to ištarė, labai rimtai ir džiugiai tuo pat metu – „sutinku!“. Netrukus t. Delfieux ir jo pirmiesiems bendražygiams buvo suteikta teisė rinktis minėtoje bažnyčioje Paryžiaus centre. Šis pokalbis, kaip ir daug vėliau, 1991-aisiais metais bendruomenės statutų patvirtinimas buvo labai svarbūs – širdies troškimas ir intuicija išaugo iki misijos, kuria Bažnyčia patiki, dalyvavimu visos Bažnyčios misijoje, įgaliojimu ir siuntimu.
Misija nėra pirmiausia dideli planai, tačiau liudijimas gyvenimu, rimtai ir radikaliai priimant Evangeliją. Jei mūsų skaistumas, neturtas, paklusnumas yra iš tiesų ir džiaugsmingai dovanojami, jei mūsų maldos gyvenimas žydi, mūsų brolystė nesumeluota – tai evangelizuoja, 2007 metais rašė t. Delfieux. „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo“, ten pat cituoja jis Evangelijos pagal Joną eilutę apie Jėzaus maldą Tėvui. Tai, anot jo, yra Jeruzalės brolijų gyvenimo „chartija“. Pagal vienuolinę tradiciją būti vienuoliu reiškia orientuoti savo gyvenimą į Dievo šlovinimą, jo bendruomenės atveju išliekant metropoliuose, panirus tarp žmonių.
Vykdyti misiją, liudyti reiškia būti matomu, tačiau ne viešųjų ryšių ar išorinio fasado prasme. Svarbu, kad būtum matomas kaip tas, kuo esi, autentiškai ir tiesoje. Vienuolinė tradicija derina maldą ir darbą. Tai galioja ir Jeruzalės brolijoms. Tik šis darbas nėra, kaip tradicinių vienuolijų atveju, žemės ūkyje ar amatuose, o gali būti bet kokia moderni profesija. Darbas tuo pat metu yra būdas solidariai būti arti žmonių, matant visus jų sunkumus, ir tuo pat metu provokacija – dirbant ne dėl didesnio uždarbio, o dėl pragyvenimo, teikiant pirmenybę maldai, rodant dvasinės tikrovės pirmumą ir svarbą.
Turėkime drąsos pripažinti: didžiausias sunkumas Bažnyčiai evangelizuojant pasaulį nėra pasaulio abejingumas ar priešiškumas, priemonių trūkumas ar struktūrų nepakankamumas. Didžiausia problema yra mumyse. Kiekvieno širdies gelmėje. Didžiausias krikščionybės priešas kyla iš jos drungnumo. Niekas taip netrukdė pasaulio evangelizavimui, kaip mūsų pačių tikėjimo, vilties ir teisumo, tiesos, tyrumo ir, labiausiai, artimo meilės trūkumai. Vienu žodžiu: mūsų vidutiniškumas, - primena t. Delfieux.
