Kai Jonas Krikštytojas Pajordanėje skelbė apie Mesijo atėjimą ir kvietė taisyti jam kelius, žmonės klausė: „Tai ką gi mums daryti?!“ (Lk 3,10). Jonas Krikštytojas kalbėjo: „Nieko neskriauskite <...> tenkinkitės savo alga. <...> Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“ (Lk 3, 11-13). Pranašo žodžiai kvietė žmones šalinti iš širdžių savimeilę, kai rūpinamasi tik savimi, užmirštant kitus. Ši savimeilė užkietina žmogaus širdį
Šios savimeilės apraiškas pastarosiomis dienomis galėjome stebėti Seime, kur alkoholio lobistai bandė išsikovoti, kad prekyba alkoholiu degalinėse būtų dar kartą keliems metams pratęsta. Jiems per maža, kad degtinė parduodama maisto parduotuvėse ir vos ne ant kiekvieno gatvės kampo kavinė, kur galima ne tik valgyti, bet ir gerti alkoholį. Jiems visiškai nesvarbu, kad Lietuva paskandinta alkoholyje, kad dėl jo žūsta žmonės, byra šeimos, degraduoja visuomenė. Jiems svarbu pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai. Godumas pinigams žmones daro kietus ir beširdžius; šie žmonės nepajėgūs atsiverti Dievo gailestingumui. Per daug kreivi keliai.
Dievas į žmogaus gyvenimą gali ateiti tik meilės keliu. Visa tai, kas mumyse ugdo meilę, atjautą, gailestingumą kenčiantiems, tiesina kelią, kuriuo pas mus ateina Jėzus.
Popiežius Pranciškus gruodžio 8 d., atidarydamas šv. Petro bazilikos duris, pakvietė krikščioniškąjį pasaulį švęsti Dievo Gailestingumo jubiliejinius metus. Šia proga jis kalbėjo:
„Žengti pro Šventąsias duris reiškia atrasti didį Tėvo gailestingumą. Jis visus priima ir asmeniškai išeina kiekvieno pasitikti. Tai bus metai, kuriais kiekvienas turime subrandinti tikėjimą gailestingumu. <...> Žengimas pro Šventąsias duris tepanardina mus šiame meilės slėpinyje. Meskime šalin baimę, nes ji netinka mylimiems žmonėms, gyvenkime džiaugsmu, kad susitinkame su malone, kuri viską pakeičia.“
Dievo Gailestingumo metai turi du tikslus: žvelgti į Tėvo veidą - giliau apmąstyti Dievo gailestingumo slėpinį ir pasitikrinti, kokie mes patys esame. Kieti, mąstantys tik apie save, besirūpinantys tik savo reikalais ar besistengiantys būti panašūs į savo Mokytoją? Dievo Gailestingumo metai yra skirti mūsų dvasiniam augimui. Šiam tikslui turėtų pasitarnauti gilinimasis į Dievo žodį, kurį girdėsime bažnyčioje ar patys skaitysime, nes niekas taip akivaizdžiai neatskleidžia, koks yra Dievas, kaip Šventasis Raštas.
Per visus Šv. Rašto puslapius skamba mintis, kad Dievo gailestingumas yra amžinas (plg. Ps 136). Jis ypač ryškiai sušvito Jėzaus asmenyje. Jėzus ne tik skelbė Gerąją Naujieną, bet gydė, valgydino, prikeldavo mirusius, atleisdavo nuodėmes, išvarinėjo demonus. Išlaisvinęs apsėstąjį žmogų, jam paliepė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“ (Mk 5,19).
Dievo Gailestingumą labiausiai patiriame, priimdami Susitaikinimo sakramentą. Atsinešame savo klaidų bei nuodėmių naštą ir po jų išpažinimo išgirstame Dievo vardu tariamus žodžius: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių. Viešpats atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje.“
Dievo Gailestingumo metais mes būsime nuolat raginami daryti gerus darbus žmonių kūnui ir sielai. Pirmiausia, tuos darbus turėsime prisiminti, o paskui nepraleisti progos, kad šalia mūsų esantys silpni, kenčiantys ir klystantys žmonės, susilauktų mūsų dėmesio ir konkrečių meilės darbų.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
