Penktadienio rytą popiežius Pranciškus ir jo bendradarbiai, tarnaujantys Romos Kurijoje, vėl susirinko į Vatikano Apaštališkųjų rūmų Redemptoris Materkoplyčią klausytis tradicinio Advento pamokslo. Tęsdamas prieš savaitę pradėtą Vatikano II Susirinkimo konstitucijos Lumen gentium komentarą, šį kartą popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap kalbėjo apie visuotinį krikščionių pašaukimą į šventumą, kuriam skirtas konstitucijos penktasis skyrius.
Pasak pamokslininko, kalbant apie šventumą, visų pirma reikia atsisakyti neteisingų šio žodžio interpretacijų. Šventumą gali kartais lydėti ypatingi reiškiniai ir nepaprasti išbandymai, tačiau šventumas neturi būti su jais tapatinamas. Jei visi esame pašaukti į šventumą, vadinasi – jis yra visiems pasiekiamas, jis priklauso normaliam krikščioniškam gyvenimui. Šventieji, - sakė tėvas Cantalamessa,- tai tarsi gėlės, kurios visos žydėdamos skleidžia malonų kvapą, nors ne visos padedamos ant altoriaus.
Toliau pamokslininkas priminė kaip šventumas buvo suvokiamas Senojo Testamento tradicijoje. „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas esu šventas“ (Kun 19,2). Šventumas tai visų Dievo bruožų sintezė. Šioje šventumo sampratoje glūdi ir tam tikras atskirumas, atsiribojimas. Dievas yra šventas – tai reiškia, kad jis visiškai kitoks lyginant su ta tikrove, kuri pasiekiama žmogui. Dievo šventumas yra niekuo nesuteršto tyrumo pilnatvė. Pranašų knygose ir psalmėse girdime klausimą: „Kas gi galės kopti į Viešpaties kalną; kas galės jo namuose būti?“ „Tie, kurių rankos nekaltos ir tyra širdis“. Atsakyme glūdi aiškūs moraliniai, bet kartu ir teisiniai bei ritualiniai reikalavimai.
Naujajame Testamente visi krikščionys vadinami „šventąja tauta“. Paulius skelbia, kad visi pakrikštytieji yra pašaukti į šventumą. Jis krikščionis vadina tiesiog „šventaisiais“. Nors ir toliau naudojamas tas pats šventumo terminas, tačiau jo prasmė keičiasi. Šventumas suvokiamas jau nebe teisine ar ritualine, bet moraline ir ontologine prasme.
Jėzaus Kristaus asmenyje Dievo šventumas asmeniškai pasiekia kiekvieną žmogų, - tęsė t, Raniero Cantalamessa OFM Cap. Jis mus pasiekia dviem būdais – visų pirma per tikėjimą ir sakramentus. Mus pašventina Šventoji Dvasia. Šventumas, kuriame mes dalyvaujame yra ne koks nors skirtingas ar antrinis šventumas, bet yra tas pats Kristaus šventumas. Greta šio fundamentalaus šventumo yra ir kitas, labiau priklausantis nuo mūsų pastangų – Kristaus sekimas. Tačiau sekimas nėra atskiras šventumo kelias ir juo labiau jis negali būti suprantamas kaip alternatyva pirmajam. Istorinis tikėjimo ir darbų supriešinimas, sakė pamokslininkas, iš tiesų buvo fiktyvi problema. Be tikėjimo geri darbai nebūtų „geri“, kaip ir tikėjimas be liudijimo nėra tikras tikėjimas. Reikia tik teisingai suprasti kas yra „geri darbai“ . Tai ne tiek atlaidai, piligrimystės ir kitos pamaldžios praktikos (kaip buvo manoma Liuterio laikais), bet visų pirma Dievo įsakymų laikymasis, broliška meilė.
Naujajame Testamente šventumas suvokiamas dviem aspektais – būti šventais ir siekti šventumo. Krikščionys dalyvauja Kristaus šventume ir siekia šventumo. Viena išreikšta tiesiogine nuosaka – „esate šventi“, kita liepiamąja – „būkite šventi“. Susirinkimo konstitucija Lumen gentium vienodai iškelia abu šiuos aspektus – objektyvųjį šventumą, kurio pagrindas yra tikėjimas ir subjektyviųjų, tai yra artimo meilės liudijimą.
Mūsų pastangos siekti šventumo panašios į išrinktosios tautos kelionę per dykumą. Dievo išrinktoji tauta kartas sustodavo, pasistatydavo palapinės, pailsėdavo, bet ir vėl keliavo. Kartais būdavo sustojama dėl to, kad vieta buvo derlinga ir netrūko vandens; kartais dėl to, kad kelionė visus buvo išvarginusi. Panašiai yra ir Bažnyčios kelionėje. Stiprieji liturginių metų laikotarpiai, kaip dabar Adventas, ar tokios nepaprastos progos, kaip ką tik Šventojo Tėvo atidarytas Gailestingumo jubiliejus, mus ragina nestovėti vietoje, tęsti kelionę. Kiekvienas savęs klauskime: „Trokštu ir alkstu šventumo ar tenkinuosi vidutiniškumu?“
