Rasizmas yra blogis, kurio mūsų laikų visuomenės dar nesugebėjo išnaikinti. Nors per pastaruosius dešimtmečius buvo padaryta akivaizdi pažanga, rasizmas tebeegzistuoja ir reikalauja užimti jo atžvilgiu ryžtingą poziciją.
Apie tai buvo kalbama spalio 30 d. Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke vykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo ir Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas arkivyskupas Gabriele Caccia.
Nepaisant akivaizdžios pažangos ir reikšmingų teisės aktų pakeitimų, rasizmo realybė išlieka, todėl diskusija apie rasizmą ir rasinę diskriminaciją yra labai aktuali, sakė per posėdį arkivyskupas. Visi žmonių šeimos nariai turi tas pačias pagrindines teises ir pareigas, nes jie turi tą patį Dievo duotą orumą. Tad savaime suprantama, kad visi turėtų turėti vienodas galimybes dalyvauti ekonominiame, kultūriniame, pilietiniame ir socialiniame gyvenime. Tuo tarpu rasizmas yra grindžiamas neteisingu įsitikinimu, kad vienas asmuo dėl tam tikrų savo bruožų ir savybių yra pranašesnis už kitą. Taip pažeidžiama žmonių lygybė.
Rasizmo klausimas ypatingai opus migracijos reiškinio kontekste. Labai dažnai smerktinų veiksmų prieš migrantus priežastis yra ta, kad jie nelaikomi turinčiais tokį patį orumą, kaip bet kuris kitas asmuo. Migracijos keliami nuogąstavimai, kurstomi ir išnaudojami politiniais tikslais, gali sukelti ksenofobinį mentalitetą, kai žmonės užsidaro savyje bijodami kito. Šventasis Sostas yra tvirtai įsitikinęs, kad šį klausimą reikia spręsti ryžtingai, sakė arkivyskupas. Į migrantus reikia žiūrėti ne kaip į politinę problemą, bet kaip į žmones, kurie turi tokį patį orumą, kaip ir kiekvienas žmogus.
Šventasis Sostas taip pat yra labai susirūpinęs dėl dažnėjančių religinės netolerancijos, diskriminacijos ir persekiojimo atvejų. Vis daugiau žmonių kenčia dėl savo religijos ar įsitikinimų. Asmenys ir bendruomenės susiduria su apribojimais ir persekiojimais dėl savo tikėjimo išpažinimo tiek privačioje, tiek viešojoje erdvėje.
Arkivyskupas atkreipė dėmesį ir į kitą kraštutinumą: kito, kitokio žmogaus baimė gali paskatinti siekti vienaplanio vienodumo, naikinti visus skirtumus ir tradicijas prisidengiant tariamu vienybės siekimu. Toks klaidingas universalizmas iš pasaulio atima jo spalvas, grožį ir galiausiai žmogiškumą. Tam atsvara yra dialogo kultūra, kuri pripažįsta kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos unikalumą. Tai skatina autentišką socialinę draugystę ir įgalina tikrą atvirumą. (jm / Vatican News)
