Mūsų pasaulyje netrūksta nuoskaudų ir atstūmimų, tad daug žmonių jau pripratę prie žaizdų, skaudinimo, pripratę būti gyvenimo talžomi. Gyvena su skausmu ir neužgyjančiomis dvasios žaizdomis, tarsi taip ir reikia, nesusimąstydami apie išeitį – atleidimą, padedantį išgyti.
Skaudinamam žmogui neretai būna tiesiog per sunku pačiam išsikapstyti, todėl jis deda visas pastangas, kad išmoktų gyventi su nuoskauda. Bet pasveikti galima, ir to reiktų siekti. Ir pirmasis balzamas emociniam skausmui gydyti – atleidimas.
Daugelis žmonių tikrai yra turėję rakštį. Ir jei laiku neištrauksi, tai ta vieta iš pradžių paraus, paskui prasidės uždegimas, kuris baigsis supūliavimu. Ir tada jau rakštį reikia kuo skubiau traukti, nes skausmas tampa nepakenčiamas, neišeinantis iš galvos. Tam, kad atsikratytum rakšties, reikalinga adata, kuri, siekiant iškrapšyti svetimkūnį, sukelia dar didesnį skausmą. Tada žaizdą reikia dezinfekuoti. Šis skausmas nors nemalonus, bet trumpalaikis, ir tik po to prasideda gijimo procesas.
Panašiai ir su atleidimu. Jis veikia panašiai. Mūsų emocinė trauma – tai signalas, pranešantis, kad reikia traukti rakštį.
Neretai neatleistos nuoskaudos glūdi itin giliai širdyje ir niekaip negali iškilti aikštėn. Bėgant laikui jos virsta kartėliu, apmaudu, kas gali sukelti skirtingų ligų, sveikatos pablogėjimą.
Daug problemų būna atėjusios iš vaikystės dėl ne itin gerų tėvų ir vaikų tarpusavio santykių, tėvo ir mamos ryšio. Dar vaikystėje patirtos traumos niekur taip paprastai nepradingsta ir iškyla jau suaugusiojo gyvenime. Iš vaikystės gali būti atėję įvairių kompleksų, nepasitikėjimas savimi, bendravimo problemų... Bet net ir ypač senoms nuoskaudoms galimas ir reikalingas atleidimas.
Keletas priežasčių, kodėl nebūname pasirengę atleisti
Savigaila – „na, kas gi manęs pagailės, jei ne aš pats“;
Noras atkeršyti, atsilyginti tuo pačiu („jei atleisiu, nebus dėl ko keršyti, bet juk turiu dėl ko! Ir dėl to, kad noriu keršyti, kaltas visai ne aš, o tas, kuris mane įskaudino“);
Norisi, kad skriaudėjas atpirktų savo kaltę. Likusi trauma visąlaik jums kels mintį, kad skriaudėjas nors kažkaip jums atlygino žalą;
Galim širdyje išsaugoti ir puoselėti pretenziją, kad reikiamu metu suvestume sąskaitas;
Saugome savo nuoskaudas, kad būtų už ką atsilyginti, kai ateis laikas (o jis, tiesą sakant, gali ir neateiti);
Priprantame su jomis gyventi, todėl ir nebežinome, kaip gyventi be jų. Dažnai apsiribojame pamąstymu, kad „nieko nepadarysi, toks gyvenimas. Mane skaudina, aš su tuo gyvenu“;
Kitų netinkamą elgesį ir atstūmimą priimame kaip pareigą („aš to vertas, kad mane skaudintų“).
Bet, kita vertus, atleidimas neturėtų:
Tapti pretenzija ar kaltojo suradimu, kad galų gale atsirinktume, kas teisus, o kas – ne.
Atleidimas neturėtų reikšti skausmo priėmimo, susitaikymo su juo ir melo terapijos.
Atleidimas – ne reikalavimas kažkokios kompensacijos už praeities klaidas ir ne įspėjimas ateities klaidoms.
Atleidimas – nereiškia apsimesti, kad nieko neįvyko, užgniaužti, ignoruoti, užgesinti problemą.
Atleidimas – ne skriaudiko pateisinimas.
Atleidimas – ne jausmas, o valios atsisveikinti su savo nuoskauda veiksmas, padedantis gijimo procesui, padedantis pradėti sveikti. Tai pasirinkimas. Atleidžiame ne dėl kažko kito, o dėl savęs. Tai dar ne išgijimas, bet pirmas žingsnis į jį.
Kaip prašyti atleidimo?
Jei ką nors įskaudinote, kad toliau jūsų santykiai būtų sveiki, privalu atsiprašyti. Jei atsiprašėte, nereikėtų laukti atsakymo, jog susitaikėte, ar laukti, kad kitas taip pat atsiprašys. Tačiau jei atsiprašėte ir jums neatleido? Kartais kitas negali iškart atleisti, tačiau jūsų ištiesta ranka rodo draugystės gestą, kuris toks ir išlieka.
Labai svarbu ir pačiam vengti nuoskaudų. Kaip? Atleisti – tai juk ir pasakyti tai. Labai svarbu išreikšti pyktį tinkamu būdu, t. y. be įžeidimų parodyti visus jausmus, kuriuos patiriate. Nereikia nuoskaudų menkinti, tiesiog pasakyti taip, kaip yra. Labai svarbu įsisąmoninti, kas jus įskaudino ir kodėl. Nes neretai manome, kad jei nuspręsime atleisti ir padarysime tai iš visos širdies, iškart pasijusime gerai. Bet dažniausiai taip neįvyksta. Kai „ištrauki“ rakštį, neretai pradeda skaudėti dar labiau, nes pradedi prisiminti aplinkybes, kuriomis patyrei traumą. Kiekvienas privalome rūpintis savo sveikata. Jeigu jus kas nors įskaudino – jūsų atsakomybė su tuo tinkamai pasielgti, atleisti iš visos širdies, atsikratyti nuoskaudų visam laikui. Tai ne kiti privalo ateiti ir tuo pasirūpinti. Kiti gali net neįtarti, nežinoti, negalvoti...
Pabaigai – keletas minčių, kurios mums trukdo konflikto metu kalbėti apie atleidimą:
Viskas, apie ką čia kalbame, liečia ne mane, o kitą.
Neprivalau pirmas pradėti pokalbį, juk ne aš kaltas.
Tegul jis/ji dabar pamato, kaip man blogai.
Kitas turi nujausti, net ir be žodžių, kas man darosi.
Kitam reikia suprasti, ką jis daro, ir už tai atsakyti.
Tegul kitam bus taip blogai, kaip man.
Tegul pirma išperka savo kaltę, o tada jau pakalbėsim.
Man nejauku kalbėti apie savo skausmą.
Bijau, kad mane ir vėl įskaudins.
Turiu ir kitų metodų pasiekti savo.
Kaip manote, ką tuo metu galvoja jūsų vadinamasis „priešininkas“? Jis, tiesą sakant, gali išvis negalvoti apie poreikį pasikalbėti arba galvoti lygiai tą patį, ką ir jūs.
Atleidimas būtinas kiekvienam kaip oras. Žmonės skaudina vieni kitus – kartais sąmoningai, kartais – tikrai nesąmoningai. Nepuoselėkite iliuzijų, kad to išvengsite. Todėl atleisti turėtų tapti taip natūralu kaip kvėpuoti.
Pagal užsienio spaudą parengė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė
