Motinos dienos šventė neįsivaizduojama be Tos, kuri sutiko leistis į nepaprasto ir svarbiausio žmonijoje įvykio išsipildymą – mus perkeičiantį Dievo Sūnaus apsireiškimą. Kukli žydų mergaitė netikėtai atsidūrė prie žemės vaikų išganymo ištakų, ir savuoju fiat tapo žemiškoji Jėzaus Gimdytoja. Ji nesiekdama garbės būti ir vadintis Dievo Sūnaus Motina, bet, stovėdama prie Jo kryžiaus ir nelinkėdama savo Sūnaus žudikams nieko blogo, dargi už juos aukodama maldą ir Jos širdį plėšiantį skausmą, iš Merdinčiojo išgirdo, kad Ji nuo šiol priklauso apaštalui Jonui ir jis, jo asmenyje ir visi Bažnyčios nariai - Jai.
Jei Dievas būtų sumanęs žmonijos atpirkimą pradėti ne Jėzaus gimimu iš Marijos, o kitu būdu, dabar neturėtume didžiosios mūsų Užtarėjos pas Jį... Tačiau Jis nerado tinkamesnės mums dovanos už Mariją, kuri yra apsisiautusi saule (Apr 12, 1), ir, skendėdama Visagalio šlovės artumoje, tos pačios laimės trokšta ir mums. Štai todėl visos motinos ne tik Motinos dienos proga pirmiausia yra kviečiamos prisiminti Tą, kuri jų vaikų ir visų žmonių likimu rūpinasi labiau nei jos pačios.
Žinomas kapucinas Raniero Cantalamessa rašė: „Marijoje, tarsi mažyčiame rasos lašelyje, spindi Bažnyčios ateitis. Štai kodėl Ją vadiname Bažnyčios Motina. Marija – Aušrinė, nušviečianti visą dangų. (...) Marija eina pirma mūsų, Ji veda į ateitį. Ji – Dievo tautos šventumo paveikslas. Kiekvienas šio šventumo paveikslo potėpis rodo į Jėzų Kristų, nes mes visi sukurti panašėti į Jį (Rom 8, 29)“. Jei savo klusnumu Viešpačiui netapytume savo asmeninio gyvenimo paveikslo, jo spalvingos kompozicijos greitai išblėstų, stokodamos tikros atramos Jame. Jis į pirmąjį planą iškėlė savo Mamą ir visų laikų Jo sekėjus, kurių ištikimybė Jo žodžių vykdymui yra svarbi kaip oras žmogaus gyvybės palaikymui (Lk 8, 21). Taigi Jo ir mūsų Motina visada žengia visų Jo ištikimų mokinių eisenos priešakyje.
Visoms gimdytojoms suteikta privilegija savo dorybėmis panašėti į mamų Mamą, kad sulauktų dangaus paramos sau, savo šeimoms ir tėvynei. Jei šv. Teresėlė išdrįso prisipažinti, kad jaučia, jog jos tolimesnė misija prasidės danguje, kai ji, malonei veikiant, mokys žmones, ypač tuos, kurie į ją kreipsis maldoje, mylėti Dievą, kaip ji Jį mylėjo, juolab Švč. Mergelė – visų šventųjų Karalienė – yra pasirengusi padėti kiekvienai motinai įveikti visus išbandymus, nes Ji pati yra Jo gerumo veidrodis, - tereikia tik kasdien skirti nors trumpą valandėlę bendravimui su Viešpačiu ir Marija, skaityti ir priimti Jo tiesos žodžius, kad ant jų kaip ant kietos uolos būtų statomi nesugriaunami šeimos namo pamatai, ir tada neteks matyti tamsybių debesų, temdančių viltingos dienos aušrą...
Palaiminti tie, kurie kelia maldingus žvilgsnius į amžinybėje Išaukštintąją, nes Jai duota žinoti, ko labiausiai reikia tiems, kurių žemiškoji kelionė dar nesibaigė. Pasak katekizmo, „ši Marijos motinystė Dievo malonės plane, prasidėjusi Apreiškimo metu Jai pareiškus savo sutikimą, kurį nesvyruodama išlaikė po kryžiumi, nepaliaujamai tęsiasi, iki visi išrinktieji bus galutinai atbaigti. Paimta į dangų, Ji nesiliovė eiti šių išganymą teikiančių pareigų, bet daugeriopu užtarimu ir toliau neša mums amžinojo gyvenimo dovanas (...). Todėl Bažnyčioje šaukiamasi palaimintosios Mergelės, vadinant ją Užtarėjos, Padėjėjos, Pagalbininkės, Tarpininkės titulais“.
Iškeldami ypatingą Marijos vaidmenį mūsų gyvenime, niekam neduodame preteksto manyti, kad dėl to tam tikrame šešėlyje atsiduria pats Išganytojas. Priešingai, tik Jo šviesos sraute aiškiausiai matoma Jo kūrybos viršūnė – Nazareto Mergaitė. Ne veltui šventasis Jonas Paulius II rašė: „Sužavėdama visus tvarinius, tu pagimdei Tą, kuris sukūrė tave!“ Nors niekas neprilygsta Dievui, bet Marija labiausiai į Jį panaši, nes Jos meilė Jam Ją kilniausiu būdu tapatina su Juo, ir dėl šios Jos meilės Viešpačiui Ji tikrai kiekvieną žmogų myli labiau nei mes pajėgiame įsivaizduoti.
Todėl mielosios mamos, Motinos dieną su plačia šypsena priimkite savo namiškių sveikinimus bei gėles, ir jautrūs vieno buvusio sūnaus palaidūno – šv. Augustino - žodžiai tebus jums dovana. Jis rašė: „Pirmiausia mano motinos nuopelnu laikau tai, kad gyvenu... Dieve, Tu ištiesei iš aukštybių savo ranką ir ištraukei mano sielą iš gilios tamsos, kai mano motina, ištikima Tavo tarnaitė, verkė dėl manęs Tavo akivaizdoje labiau, nei motinos apverkia savo mirusius vaikus. Tikėjimo ir dvasios, kurią gavo iš Tavęs, dėka ji matė mano mirtį, ir Tu išgirdai ją, Viešpatie, ir nepaniekinai jos ašarų, kurios liejosi į žemę visur, kur ji meldėsi: Tu išgirdai ją.“
Tad būkite sustiprintos tos mamos, kurioms dar tenka ašarotomis akimis lydėti savo paklydusių vaikų žingsnius... Viešpats tikrai girdi jūsų maldas ir priima jūsų aukas, kad jie vieną dieną savuoju pasikeitimu nustebintų jus. Iš tiesų mes greičiau sulauksime Jo pažado išsipildymo (Jn 16, 24), jei savo artimuosius bei kitus dažnai pavesime Motinos – mūsų sielų Rūpintojėlės - globai.
Kun. Vytenis Vaškelis
