Šio sekmadienio Evangelijoje išgirstame Petro išpažinimą, Jėzaus pirmąją pranašystę apie kančią ir prisikėlimą ir Jėzaus sąlygas kiekvienam, kas nori būti jo mokinys.
XX a. pr. Antarktidos tyrinėtojas, britas seras Ernest Shackleton ieškojo savanorių pavojingai misijai į Pietų ašigalį. Londono laikraštyje patalpino tokį skelbimą: „Ieškomas Žmogus, kuris leistųsi į pavojingą kelionę. Atlyginimas menkas, geliantis šaltis, ilgas mėnuo tamsoje, pastovus pavojus, laimingas sugrįžimas abejotinas, tačiau, jei lydės sėkmė, garbė ir pripažinimas garantuotas.“ Niekas netikėjo, kad kas nors atsilieps į tokį skelbimą, tačiau visų nuostabai iš visos Anglijos tokių atsirado net 5000. Iš jų skelbimo autorius atsirinko tik 28 drąsuolius.
Kažkas yra taikliai pastebėjęs, kad ne vieta puošia žmogų, o žmogus vietą. Jėzus gimė sąlyginai niekam nežinomoj vietoj, neturėjo daug pasekėjų, nelaikė kariuomenės, nestatė sau rūmų ir tvirtovių, neparašė nė vienos knygos. Mirė jaunas, palaidotas skolintame kape, ir visi buvo įsitikinę, kad jau rytoj jo niekas neprisimins. Tačiau šiandien jis yra garbinamas ir išpažįstamas kiekviename žemės kampelyje, jo pasisakymai ir vaizdingi palyginimai išversti į 200 kalbų. Na, palyginkime: Sokratas išminties mokė keturiasdešimt metų, Platonas – penkiasdešimt, Aristotelis – keturiasdešimt. Jėzus – tik trejus metus.
Anglų rašytojas H. G. Wells (1866–1946) pastebėjo, kad Kristus yra didžiausia ir nepakartojama asmenybė žmonijos istorijoje. Neįmanoma sąžiningai parašyti žmonijos istorijos pirmoje vietoje nepastačius Jėzaus – beturčio mokytojo iš Nazareto.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
