Gianni Valente
Šventasis ir didysis ortodoksų Susirinkimas kiek šlubuodamas pradėjo savo darbą birželio 19-ąją Kretos saloje. Kad ir kokia būtų jo baigtis, jau dabar šis įvykis yra reikšmingas laikų ženklas. Vertinant Apaštalų tikėjimo šviesoje, tai ypač sudėtingomis sąlygomis vykstantis susitikimas, kuriam buvo ruoštasi ištisus dešimtmečius. Susitinka Bažnyčios, turinčios bendrą apaštalinį ir sakramentinį paveldą. Jų bendravimo istorija atskleidžia, kokiomis svaiginamomis viršūnėmis visada vystosi krikščioniškoji išganymo istorija, patikėta tų pačių apaštalų įpėdiniams, kaip moliniams indams.
Paskutinės žinios apie oficialius Ortodoksų Bažnyčių vadovų pasisakymus perša įvairių išvadų. Šventasis ir didysis Susirinkimas prasidėjo dalyvaujant 10 iš 14 autokefalinių Ortodoksų Bažnyčių, jam pirmininkauja ekumeninis Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus.
Vertinant iš „stovyklų“ ir jėgos pusiausvyros pozicijų, nemenkos reikšmės turi faktas, kad Susirinkime po sunkių diskusijų galiausiai dalyvauja Serbijos Ortodoksų Bažnyčia, kuri vis dėlto pasilieka sau teisę pasitraukti iš susitikimo, jeigu jis atsisakys „svarstyti visus klausimus, problemas ir skirtumus“, kuriuos pastarosiomis savaitėmis išsakė keturi ortodoksų patriarchatai: Antiochijos, Bulgarijos, Gruzijos ir Rusijos, Susirinkime nedalyvaujantys.
Savo paskutiniuoju pareiškimu Rusijos patriarchatas galiausiai nusimetė kaukę ir atsiskleidė esąs tikrasis iniciatorius visų pastangų, siekusių sustabdyti ir pakreipti kita linkme Susirinkimo mašiną. Tam pasitelkė įvairiausios pobūdžio susikaupusias nuoskaudas ar priešiškumą.
Maskvos patriarchas Kirilas savo žinioje sąmoningai kreipiasi į „vietinių bažnyčių primus bei atstovus, susirinkusius Kretoje“, niekada nepavartodamas žodžio „Susirinkimas“, tuo sumenkindamas suvažiavimą iki „susitikimo, kuris galėtų prisidėti ruošiant Šventąjį ir didįjį Susirinkimą“ bei paneigdamas Kretos Susirinkimo rangą.
Volokolamsko metropolitas Hilarionas, Maskvos patriarchato išorinių ryšių departamento prezidentas, pagrindinis rusų ortodoksų bažnytinės politikos aparato žmogus, interviu siuntė mažai geranoriškumo turinčių įspėjimų pačiam patriarchui Baltramiejui, tikėdamasis, kad Primus inter pares tarp ortodoksų primų „parodys visą apdairumą“ ir pabrėždamas: „Jeigu Susirinkimas sukviečiamas nepaisant to, jog nedalyvauja bent keturios vietinės Bažnyčios, tai brutaliai sulaužomas Susirinkimo reglamentas, kuris reikalauja, kad Susirinkimą sušauktų ekumeninis patriarchas, gavęs visų Bažnyčių pritarimą.“
Tuo tarpu Kijeve stengiamasi pasinaudoti susidariusia chaotiška situacija, ir Parlamentas prašo patriarcho Baltramiejaus oficialiai pripažinti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefališkumą (šiuo metu ji pavaldi Maskvos patriarchatui, nors ir turi autonominį statusą), linkėdami, kad „Susirinkimas taptų visos Ukrainos susivienijimo veiksniu“, paskatintų „visų Ukrainoje veikiančių Ortodoksų Bažnyčių susivienijimą“.
Tuo tarpu Kretoje Susirinkimo mediatinė mašina, kuriai vadovauja amerikiečiai žurnalistai, užlieja eterį spaudos pranešimais, sukaltais pagal globalaus masto dvasinių-religinių susitikimų standartus.
Ortodoksų Susirinkimas, jam iškilusi grėsmė ir galiausiai patirta sėkmė dažniausiai vertinama iš politinio Bažnyčios politikos taško, komentarai dažniausiai atkreipia dėmesį į strategijas, aljansus, galios įrodymus, spaudimą, daugiau ar mažiau aiškius politinio-klerikalinio aparato pasiskirstymus.
Tuo tarpu internetiniuose doktrinos tribunoluose, kuriais tapo ne vienas katalikų tinklaraštis, gėdingiausiai ir suinteresuotai manipuliuojama ortodoksų vargais, kurie pasitelkiami, siekiant sutrinti į miltus Bažnyčios sinodiškumą, kurį taip pabrėžia ir popiežius Pranciškus.
Tačiau svarstymai apie besikeičiančią bažnytinės valdžios alchemiją, įvairių klerikalinių aparatų taktines tikras ar tariamas klaidas retai kada padeda atskleisti giliąsias ortodoksų vargų šaknis. Daug labiau čia galėtų padėti įžvalgos, kuriomis pasidalino Baltramiejus I interviu, duotame dar 2004-aisiais žurnale „30Giorni“. Kalbėdamas apie Romos Bažnyčios ir Konstantinopolio schizmą, ekumeninis patriarchas gilumine jos šaknimi įvardino skilimą, kuris pasireiškė „pirmosiose pasaulietinių minčių apraiškose Bažnyčioje“. Ortodoksai visada teigė, jog tokia piktavalė infiltracija yra „hegemoniško“ Vakarų popiežiaus veikla, o dabar tampa akivaizdu, kad tokių impulsų savaime nepanaikina nė vienas abstraktus „institucinės“ ekleziologijos modelis, – jie lengvai pasitelkia net ir sinodo dinamiką bei įrankius.
Kalbant apie Ortodoksų Bažnyčių reikalus, užuominos apie pasaulietiškumo įsiskverbimą Bažnyčios gyvenime nedaug ką bendro turi su tradiciniu bejėgiškumu arba paklusnumu nacionalinei pilietinei valdžiai, kurią katalikų polemistai nuolat prikaišioja ortodoksijai. Problemos dėl Šventojo ir didžiojo Susirinkimo priklauso ne nuo Putino, kuris paradoksaliai, kaip tik siekdamas savo interesų, galbūt būtų galėjęs prisidėti prie sėkmingesnės įvykių raidos dėl Ortodoksų Bažnyčių misijos. Kliūtys iškilo dėl klerikalinio išdidumo, hidros, kuri užpuola bažnytinį aparatą kaskart, kai Bažnyčios bet kokiu lygiu susikuria ir siekia savipakankamumo bei savęs įtvirtinimo pasaulyje. Jokia bažnytinė institucija nėra apsaugota nuo panašaus iškrypimo pagundos, ką nuolat kartoja popiežius Pranciškus, kaskart primindamas apie „dvasinio supasaulėjimo“ gangreną.
Dabartiniu metu tenka konstatuoti, jog toks sukinys kelia grėsmę ypač Rusijos Bažnyčiai. Užtektų pažvelgti vien į pastarųjų savaičių įvykius: prieš pat prasidedant Susirinkimui, patriarchas Kirilas sakė, jog Rusijos Bažnyčios uždavinys šiuo metu – nei daugiau, nei mažiau: „daugelyje Europos ir Amerikos šalių pakeisti laikyseną tikėjimo ir krikščionybės atžvilgiu“, sugrąžinant krikščionybei globalią reikšmę (gegužės 19 d.), tuo tarpu metropolitas Hilarionas balandžio 19-ąją kalbėjo apie Rusiją, kaip apie vienintelę reikšmingą šalį, kur „klesti tikėjimas ir Bažnyčia“, Vakarų visuomenę pristatydamas kaip visiškai sunaikintą ateizmo ir sekuliarizmo, – tai yra dabartinė situacija yra priešinga nei Sovietų Sąjungos laikais.
Su triumfo gaida Hilarionas gegužės pabaigoje aukštino Maskvos patriarchatą kaip užimantį „antrą vietą pasaulyje“ pagal tikinčiųjų skaičių, iškart po Katalikų Bažnyčios, konceptualiai atskirdamas rusus tikinčiuosius nuo visų kitų krikščionių ortodoksų.
Tas, kas jaučia nuoširdų dėkingumą krikščioniškam nuotykiui, prasidėjusiam su didžiojo kunigaikščio Vladimiro krikštu, jaučia būtinybę atkreipti brolių rusų dėmesį į galimas panašių svarstymų pasekmes. Tačiau ortodoksų Susirinkimo patirti paslydimai dar iki jam prasidedant verčia galvoti, kad ne vien tarp rusų ortodoksijos vadų sumenko suvokimas, kokiu eschatologiniu laiku gyvena Kristaus Bažnyčia. „Bažnyčių vadovai, kurie į pirmą vietą iškelia tokius pasaulietinius klausimus kaip garbės pirmumas, – sakė Theodoras II, Aleksandrijos patriarchas, – turėtų nulipti nuo savo pretenzingai išpuoštų sostų ir apsilankyti Afrikoje, kad pamatytų, ką reiškia būti vargšu ir nuolankiu Kristaus sūnumi.“
Kaip jau yra ne kartą buvę istorijoje, pradinis ortodoksų susitikimo suklupimas, „nesėkmė“, vertinant žmogiškosios strategijos terminais, išgyvenama kryžiaus šviesoje, nusileidimo į pragarus, Prisikėlimo ir Sekminių šviesoje, galėtų pasiūlyti naujų pabėgimo kelių, leidžiančių išsivaduoti iš klerikalinės puikybės ir kiek greičiau skubėti pasitikti Kristaus.
Kaip kartojo Matta el Meskinas – koptų monastinio judėjimo atnaujintojas, kurio mintys nuskambėjo neseniai Bose bendruomenės surengtame susitikime, – krikščionių vienybė net ir tos pačios konfesijos viduje niekada negimsta iš „koalicijos“ dvasios, siekiant pasijusti stipresniais, sujungti jėgas prieš tikrus ar įsivaizduojamus priešus, suteikti reikšmės bei galios Bažnyčiai ir Bažnyčios žmonėms. Ji visada gimsta atsisakant išlikimo instinkto ir pretenzijos keliauti per istoriją savo jėgomis, kaip savarankiška tikrovė. Krikščionių vienybė Kristuje, – rašė Matta el Meskinas, – yra dieviško silpnumo būsena pasaulio akims, sekant pavyzdžiu jų Mokytojo, kuris atsisakė savo begalinės galios tam, kad būtų nukryžiuotas tų, kurie to norėjo ir kaip to norėjo. Visos Bažnyčią skaldančios problemos, – pridėjo Matta, – „įrodo, kad Viešpaties toje asamblėjoje nėra. O jo nebuvimas mus įpareigoja kvestionuoti susitikimo tikslą, tyrinėjimo metodą bei susirinkusiųjų intencijas (…). Vienybės problema yra labai aiškiai ir lemtingai problema, susijusi su Viešpaties dalyvavimu“, nes „tik Viešpats gali iš dviejų tautų padaryti vieną ir nugriauti juos skiriančią sieną“ (plg. Ef, 2, 14).
Pagal „Vatican insider“ parengė S. Žiugždaitė
