Sekmadienio priešpietį popiežius Pranciškus Ečmiadzine dalyvavo Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios Dieviškoje Liturgijoje, kuriai vadovavo Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios patriarchas katolikosas Karekinas II. Dieviškoji Liturgija buvo aukojama po atviru dangumi, ant Armėnijos pirmojo krikščionio valdovo, šv. karaliaus Tiridato III, altoriaus. Šv. Tiridato III altorius Ečmiadzine, Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios katolikoso soste, yra palyginant naujas, pastatytas 2001 metais, kai Armėnijos Bažnyčia šventė krikščionybės paskelbimo valstybine religija 1700 metų jubiliejų. Altorius paprastai naudojamas tik per didžiąsias šventes. Prie šio altoriaus Mišias aukojo Romos vyskupas popiežius šv. Jonas Paulius II 2001 metais, per pirmąją Romos vyskupo Apaštališkąją kelionę į Armėniją.
Šv. karaliaus Tiridato altorius Ečmiadzino rytinėje dalyje glaudžiasi prie Šv. Grigaliaus Švietėjo vartų, kurie yra pagrindiniai Ečmiadzino vartai. Ant vartų vakarinės pusės kapitelio atvaizduoti apaštalai šv. Baltramiejus ir Tadas, pirmieji armėnų tautai paskelbę Evangeliją, ant rytinės - Šv. Tiridatas ir Šv. Grigalius Švietėjas, pirmosios krikščioniškos šalies valstybės ir Bažnyčios vadovai.
Dieviškosios Liturgijos iškilmėje buvo paliudyta ypatinga pagarba popiežiui Pranciškui, Romos vyskupui. Jo vardas buvo paminėtas du kartus Eucharistinėje Liturgijoje. Jos metu popiežius pasakė trumpą kalbą, kurią ne kartą palydėjo Liturgijos dalyvių karšti plojimai, o kalbos pabaigoje, kai Pranciškus paprašė katolikoso Karekino II, kad jį palaimintų, atsistojo visi rytų apeigų apaštališkieji vyskupai, tuo paliudydami popiežiui ypatingą pagarbą.
Popiežius Pranciškus dėkojo Karekinui II už svetingą priėmimą, pasidžiaugė galimybe pabūti kartu kaip broliams, kartu pasimelsti ir pasidalyti Kristaus Bažnyčios viltimis ir rūpesčiais. „Susitikom, broliškai apsikabinom, kartu meldėmės, pasidalijom Kristaus Bažnyčios dovanomis, viltimis, rūpesčiais jausdami vieningai plakančią jos širdį, kurią tikime ir jaučiame vieną. Susitikome po apaštalų ženklu: pirmieji šių žemių evangelizuotojai apaštalai Baltramiejus ir Tadas, kaip apaštalai Petras ir Paulius, Romoje už Viešpatį paaukoję gyvybes, karaliaudami danguje su Viešpačiu visu tikrumu džiaugiasi matydami mūsų jausmus ir konkrečius lūkesčius siekti pilnutinės vienybės“, sakė popiežius kreipdamasis į Karekiną II.
„Vienatinis, kuris nužengė šioje vietoje“ telaimina mūsų kelią. Šventoji Dvasia tepadaro tikinčiuosius vienos širdies ir vienos sielos: teperlydo mus vienybėje, maldavo popiežius kviesdamas Šv. Grigaliaus iš Nareko žodžiais, įtrauktais į armėnų Liturgiją, kad Šventoji Dvasia, „kuri savo nuolatiniais dūsavimais mus užtaria pas gailestingąjį Dievą, kuri sergi šventuosius ir nusidėjėlius paverčia švariais“ atsiųstų savo meilės ir vienybės ugnį ir „kad ši ugnis užgesintų mūsų skandalo priežastis“, visų pirma Kristaus mokinių vienybės nebuvimą, pridūrė popiežius Pranciškus.
Visiems tekyla stiprus vienybės troškimas, vienybės, kuri būtų ne vieni kitų užvaldymas ar absorbavimas, o priėmimas visų tų malonių, kurias Dievas kiekvienam suteikė, kad visam pasauliui būtų paliudytas didis išganymo slėpinys, Viešpaties Kristaus įgyvendintas Šventosios Dvasios galia. Tik šitaip Dievo Sūnaus mokiniai, sekdami šviesių šventųjų pavyzdžiu, galės klausytis balso nuolankiųjų ir vargšų, skaitlingų neapykantos aukų, kentėjusių ir paaukojusių gyvybę vardan tikėjimo, pakreipti žvilgsnį į jaunąsias kartas, kurios šaukiasi nuo praeities pasidalijimo laisvos ateities.
„Kaip apaštalai Prisikėlimo rytą, nepaisant abejonių ir netikrumo nuskubėjo į prisikėlimo vietą, taip mes šį palaimintą sekmadienį sekime Dievo kvietimu į pilnutinę vienybę ir paskubinkime žingsnius į ją. Jūsų šventenybe, - baigė kalbą popiežius Pranciškus kreipdamasis į Karekiną II, - prašau palaiminti mane ir katalikų Bažnyčią, palaiminti šį mūsų bėgimą į pilnutinę vienybę“.
(Vatikano radijas)
