Antradienio vidudienį (Romos laiku) kunigystės 65 metų sukakties proga Vatikane iškilmingu aktu pagerbtas popiežius emeritas Benediktas XVI. Dalyvaujant jubiliatui sveikinimo kalbas pasakė popiežius Pranciškus, Tikėjimo kongregacijos prefektas Gerhard Müller ir Kardinolų Kolegijos dekanas Angelo Sodano. Šventėje Apaštališkųjų rūmų popiežiaus Klemenso salėje dalyvavo apie pusantro šimto asmenų, Romos kurijos kardinolai, arkivyskupai, vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, taip pat svečiai iš Konstantinopolio patriarchato, Šventųjų Petro ir Pauliaus iškilmės proga į Vatikaną atvykusi patriarchato delegacija.
Pranciškus: Kunigiška tarnystė kaip „mylimojo ieškojimas“
Jūsų Šventenybe, - kreipėsi į Benediktą XVI Pranciškus. - Jūsų Šventenybe, šiandien švenčiame vieno pašaukimo istoriją, prasidėjusią su jūsų įšventinimu kunigu Freisingo katedroje 1951 metų birželio 29 dieną.
Viename iš daugelio gražių puslapių, kurios paskyrėte kunigystei, pažymėjote, kad Simono (Petro) galutinio pašaukimo momentu Jėzus, žvelgdamas į jį, iš esmės klausia tik vieno dalyko: „Ar myli mane?“. Kaip tai gražu ir teisinga! Nes, kaip jūs sakote, būtent šiame pasakyme „Ar myli mane?“ Viešpats pagrindžia jo ganytojavimą. Tik jei yra meilė Viešpačiui, jis gali ganyti kitus: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 15-19). Būtent šis pasakymas vyrauja per visą kunigiškai tarnystei paaukotą gyvenimą, kunigiškai tarnystei ir tikrajai teologijai, kurią Jūs neatsitiktinai apibūdinot kaip „mylimojo ieškojimą“; jūs visuomet liudijote ir dar šiandien liudijate, kad lemtingas mūsų gyvenimo dienų dalykas, tas vienintelis su kuriuo atsiranda ir visa kita, yra tai, kad Viešpats tikrai būtų su mumis, kad jo trokštume, kad vidujai būtume arti jo, kad jį mylėtume, kad tikrai giliai tikėtume į jį ir kad tikėdami jį tikrai mylėtume. Šis mylėjimas tikrai pripildo mūsų širdis, šis tikėjimas yra tas, kuris leidžia eiti saugiai ir ramiai ant vandenų, net siaučiant audrai, visai kaip patyrė Petras. Šis mylėjimas ir šis tikėjimas yra tai, kas leidžia mums žvelgti į ateitį ne su baime ar nostalgija, o su džiaugsmu, taip pat garbingais mūsų gyvenimo amžiaus metais.
Popiežius Pranciškus tęsė: - Būtent šitaip stipriai ir šviesiai gyvendamas ir liudydamas tą vienintelį tikrai lemiamą dalyką – gyventi akimis ir širdimi atsigręžus į Dievą - Jūsų Šventenybė toliau tarnaujate Bažnyčiai, gyvybingai ir išmintingai prisidedate prie jos augimo. Jūs tai darote būdamas vienuolyne „Mater Ecclesiae“ Vatikane, kuris tikrai nėra kaip užmirštas kampas, toks į kokius išmetimo kultūra linkusi nustumti žmones, kurie dėl amžiaus naštos tampa bejėgiais. Kaip tik atvirkščiai. Leiskite, kad tai stipriai pabrėžtų jūsų įpėdinis, nutaręs pasivadinti Pranciškumi! Nes Šv. Pranciškaus (Asyžiečio) dvasinė kelionė prasidėjo Šv. Damijono (bažnyčioje), tačiau Ordino tikrai pamilta vieta, kurioje pulsuoja jo širdis, kur Pranciškus jį įkūrė ir kurioje atidavė gyvybę Dievui, yra Porciunkulė, „mažoji porcija“, kampelis prie Bažnyčios Motinos; prie Marijos, kurią dėl tokio jos tvirto tikėjimo, dėl visaverčio atsidavimo meilei ir meilėje su Viešpačiu visos kartos vadins palaimintąja. Apvaizda panorėjo, kad Jūs, mielas broli, atkeliautumėte į taip sakant tikrai pranciškonišką vietą, iš kurios sklinda ramybė, taika, jėga, pasitikėjimas, branda, tikėjimas, pasiaukojimas ir ištikimybė, kurie suteikia daug naudos ir jėgos tiek man, tiek Bažnyčiai. Beje, drįstu pridurti, kad iš jūsų sklinda sveikas ir džiaugsmingas humoro jausmas.
Pabaigoje popiežius Pranciškus popiežiui emeritui palinkėjo savo ir visos Bažnyčios vardu, kad Benediktas XVI galėtų toliau pajusti jį palaikančią gailestingojo Dievo ranką ir tokiu būdu patirti Dievo meilę, kad su šventaisiais Petru ir Pauliumi galėtų džiūgauti didžiu džiaugsmu pakeliui į tikėjimo tikslą.
Po popiežiaus Pranciškaus Benediktą XVI pasveikino kardinolas Müller, popiežiaus emerito kraštietis, Tikėjimo Kongregacijos prefektas ir kardinolas Angelo Sodano, Kardinolų kolegijos dekanas. Po sveikinimų padėkos žodį tarė popiežius emeritas Benediktas XVI.
Benediktas XVI: „Eucharistomen“ (Dėkojame)
Popiežius emeritas visiems padėkojo už gražius linkėjimus, ypač dėkojo popiežiui Pranciškui.
Dėkoju ypač jums, Šventasis Tėve, jūsų gerumas, paliudytas nuo pat išrinkimo ir kiekvieną gyvenimo momentą žavi ir lydi. Labiau už Vatikano Sodų grožį, jūsų gerumas yra toji vieta, kurioje gyvenu. Jaučiuosi saugus, - sakė Benediktas XVI savo ruožtu palinkėdamas Pranciškui, kad toliau su mumis visais eitų Dievo gailestingumo keliu, vestų Jėzaus keliu, Jėzaus ir Dievo link. Benediktas XVI prisiminė savo kunigystės šventimų dieną prieš 65 metus ir su juo įšventinto kito kunigo atminimo atviruką, ant kurio įrašė graikiškai „Eucharistomen“ (dėkojame).
Jis šiuo žodžiu, Jėzaus pasakytu prie Paskutinės vakarienės stalo, norėjo išsakyti ne tik žmogiškosios padėkos dimensiją, o jos giluminę reikšmę, kuri minima Liturgijoje ir Šventajame Rašte, kai sakoma: „gratias agens benedixit, fregit, deditque“ (Tau dėkodamas, laimino, laužė ir davė). „Eucharistomen“ mums primena padėkos tikrovę ir jos naują dimensiją, kurią suteikė Kristus. Jis kryžių, kančią ir visą pasaulio blogį pavertė padėka ir palaiminimu. Tokiu būdu jis iš esmės perkeitė gyvenimą ir pasaulį: jis mums davė ir dabar duoda tikrojo gyvenimo Duoną, kuri Jo meilės dėka yra stipresnė už pasaulį.
Norime būti Viešpaties „padėkos“ dalimi, kad tikrai gautume gyvenimo naujovę ir prisidėtume prie pasaulio perkeitimo, kad jis būtų ne mirties, o gyvenimo pasauliu; pasauliu, kuriame meilė nugali mirtį, - sakė dėkodamas popiežiui Pranciškui, kardinolams ir visiems šventės dalyviams popiežius emeritas Benediktas XVI.
Iškilmės pabaigoje popiežius Pranciškus visus palaimino. Šventės dalyviai, Romos kurijos kardinolai, arkivyskupai, vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, apie pusantro šimto asmenų, visi galėjo asmeniškai pasveikinti popiežių emeritą Benediktą XVI ir Romos vyskupą popiežių Pranciškų. (Vatikano radijas)
Nuotraukoje: Popiežius Pranciškus sveikina popiežių emeritą Benediktą - RV
