Kai meldžiamės, jaučiame į mus nukreiptą Dievo žvilgsnį. Dėl to netuščiažodžiaukime kaip pagonys, malda – tai ne magiški žodžiai. Mums dar neištarus nė žodžio, Dievas jau žino, ko mums reikia. Taip kalbėjo popiežius Pranciškus ketvirtadienio rytą aukotų šv. Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos Evangeliją, kurioje Jėzus savo mokinius ir mus visus moko „Tėve mūsų“ maldos. Ji yra pirmoji ir pati svarbiausia krikščionio malda.
„Šis Tėvas mums suteikia vaikų tapatybę. Kai tariu „Tėve“, aš prisiliečiu prie savo krikščioniškosios tapatybės šaknų. Mano krikščioniška tapatybė – tai buvimas Dievo vaiku, Šventosios Dvasios malonės dėka. Niekas negali tarti „Tėve“, jei Šventoji Dvasia jo nepaskatina. Žodį „Tėve“ girdime iš Jėzaus lūpų ypatingais jo veiklos momentais. Džiaugsmo kupinas, jis taria: „Šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.“ Prie savo bičiulio Lozoriaus kapo su ašaromis jis taria: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei.“ Ir taip iki pat paskutinių gyvenimo akimirkų.“
Žinoma, pridūrė popiežius, galime melstis Švenčiausiajai Mergelei, angelams ir šventiesiems, tačiau maldos kertinis akmuo visada turi būti malda Tėvui.
„Tėve. Jausti į mus nukreiptą Tėvo žvilgsnį, jausti, kad tariamas žodis „Tėve“ – tai ne pagoniškas tuščiažodžiavimas, tai šaukimasis To, kuris man suteikia savo vaiko tapatybę. Tokia yra krikščioniška malda. Pirmiausia „Tėve“ ir tik po to šaukiamės visų šventųjų, angelų, dalyvaujame procesijoje, leidžiamės į piligrimines keliones. Viskas prasminga, bet pirmiausia turi būti „Tėve“, suprantant, kad esame Jo vaikai, kad mums visiems jo reikia, kad jis žino ko mums visiems reikia.“
Antroje šios maldos dalyje kalbama apie atleidimą. Mes turime atleisti savo artimui, kad Dievas mums atleistų mūsų kaltes. Jei Dievą mes vadiname „mūsų Tėvu“, tai mes visi esame broliai ir seserys, esame viena šeima.
„Reikia kartais apie tai gerai pamąstyti. Ar Dievas man yra Tėvas? Ar aš jį suvokiu kaip savo Tėvą? O jei taip nėra, tuomet aš privalau prašyti Šventosios Dvasios, kad ji mane išmokytų taip suvokti Dievą. Ar aš sugebu užmiršti man padarytas skriaudas ir įžeidimus, ar moku atleisti? Jei ne, turiu prašyti Tėvą: „Šitie tavo vaikai mane nuskriaudė, padėk man jiems atleisti.“ Pamąstykime. Tokia sąžinės apyskaita tikrai mums išeis į gera. „Tėve“ ir „mūsų“ – mus suteikia vaikų tapatybę ir duoda šeimą, su kuria kartu einame per gyvenimą“ (Vatikano radijas).
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
