Dievo pašauktas Mozė vedė tautą iš Egipto vergijos į pažadėtąją žemę. Vedė į laisvę. Tačiau prieš įžengdami į šią žemę izraelitai turėjo pilnai pasikeisti: atmesti stabmeldybę ir savo gyvenimą patikėti juos vedančiam Dievui. Todėl didžiausias Mozės rūpestis buvo pakeisti žmonių mintis bei širdis, o tai nebuvo lengva. Šito siekdamas, Mozė kalbėjo tautai: „Sugrįžęs pas Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, tu klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso, vykdydamas jo įsakymus ir įstatus“ (Įst 30,10).
Mozė nurodo esminį tikėjimo į vieną Dievą reikalavimą – klusnumą Dievui. Tikėdamas į Dievą žmogus privalo paisyti ne savo užgaidų, bet klausyti Dievo, nors tai kartais būtų ir nelengva.
Senojo Įstatymo istorija pasakoja, koks sunkus buvo žmonių dvasinis brendimas. Juos žavėjo laisvės viltis, tačiau buvo sunku atsikratyti stabmeldiškų įpročių.
Kažką panašaus išgyvename ir mes, dvidešimt šeštus metus einantieji laisvės keliu. Visi suvokiame laisvės vertę bei grožį, bet tuo pačiu mums sunku atsikratyti okupacijos metais įsigytų įpročių: savanaudiškumo, nesąžiningumo, įvairiausių baimių ir materializmo stabų. Vis iš naujo pasiduodame pagundai, kad, galbūt, ir be Dievo pagalbos, tiesiog vadovaudamiesi savo išmintimi, pasieksime tikslą.
Deja, į pilną išsilaisvinimą veda tik Dievo rodomas kelias. Koks tas kelias? Ko tikėjimas labiausiai reikalauja iš kiekvieno žmogaus?
Evangelijoje pagal Luką skaitome, kaip vienas Įstatymo mokytojas klausė Jėzų, ką jis turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą (plg. Lk 10,25). Jėzus jam tarė: „Kas apie tai parašyta Įstatyme“. Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą, kaip save patį“. Išgirdęs atsakymą, Jėzus tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.
Štai atsakymas į klausimą, kokiu keliu mes turime eiti į laisvę; tai Dievo žodžio ir meilės kelias. Su reliatyvistine tiesa ir savaip suprantama meile, kai egoizmą maišome su pasiaukojimu, mes einame ne į laisvę, bet klaidžiojame postmodernaus gyvenimo brūzgynuose.
Evangelijoje minimas Įstatymo mokytojas dar paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“. Tai egzistencinis visų amžių žmonių klausimas, į kurį reikia turėti aiškų atsakymą. Daugelis šio atsakymo neturi, nes jei turėtų, Lietuvoje daug kas būtų kitaip ir neklestėtųme tokiame laipsnyje korupcija bei nusikaltimai.
Atsakydamas į klausimą, kas yra artimas, kurį reikia mylėti, Jėzus Įstatymo mokytojui papasakojo apie plėšikų užpultą, sumuštą ir apiplėštą keleivį, kurio pasigailėjo tik svetimšalis samarietis. Apiplėštąjį matė pro šalį praėjęs kunigas, levitas, bet jie skubėjo savo reikalais ir nekreipė dėmesio į bėdą patekusį žmogų. Jėzus klausė: „Kas iš šių trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Įstatymo mokytojas atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumo“. Tuomet Jėzus tarė: „Eik ir tu taip daryk!“ (plg. Lk 10,34-37).
Būtų veidmainystė ir apsigaudinėjimas, jei mes įsivaizduotume mylį Dievą, bet elgtumėmės, kaip tie abejingieji į nelaimę patekusiam žmogui. Šioje vietoje mes turime negailestingai save teisti ir klausti: Kokie mes esame su varge esančiais žmonėmis? Ar jie mums rūpi? Ar rūpi mums Lietuva? Jei mąstome tik apie save, o mūsų sprendimus nulemia egoistiški išskaičiavimai, tuomet su mumis yra blogai. Ir čia nieko nepadės mąstymas, kad vargingaisiais tepasirūpina Vyriausybė ar Bažnyčia, o mums reikia pasirūpinti savimi.
Artimo meilė skatina ne kelis centus įdėti į pagalbai ištiestą ranką, bet atsakingai dalyvauti visuomenės gyvenime, kaip antai, rinkimuose, kad neišsirinktume eilinių gelbėtojų, kurie laimėję rinkimus geriausiai sugeba gelbėti tik patys save. Artimo meilė skatina gera linkėti ir pagal išgales gera daryti ne tik savo šeimos nariams bei draugams, bet kiekvienam, kuris vargsta ir kenčia. Šitaip elgdamiesi užtikrintai eisime laisvės keliu, o mūsų tikėjimas bus pastatytas ant tvirtų evangelinių pamatų.
Arkivysk. Sig. TAMKEVIČIUS
