Ką tik pasibaigė Krokuvoje vykusios Pasaulio jaunimo dienos, kur jaunimas gavo siuntimą grįžti į savo šalis ir ten pradėti „jaunimo dienas“ – daryti gailestingumo darbus ir keisti pasaulio veidą. Tik grįžę iš kelionės į „Bernardinai.lt“ redakciją užsuko pranciškoniškojo jaunimo (Jaupra) nariai – Rokas Žeimys, Dovilė Valytė, Irmantas Vaitkevičius bei laikinųjų įžadų brolis pranciškonas Adomas Vyšniauskas OFM. Jie dalyvavo ne tik pagrindinėje PJD programoje, bet ir vyskupijų dienų metu vykusiame tarptautiniame Jaupra susitikime, kur susirinko apie 130 dalyvių iš 27 valstybių, tokių kaip Čadas, Malavis, Filipinai, Singapūnas, Indija, Uganda, Kinija, Vietnamas ir kt.
Pasak jaunimo, pirmąjį programos vakarą vyko tautų prisistatymo vakarėlis, kuriame europiečius labiausiai sužavėjo Afrikos ir Azijos šalių šokiai. Antrąją dieną vyko darbas grupėse, kur jaunimas sužinojo apie kituose šalyse daromus gailestingumo darbus.„Antrąją dieną vyko darbas grupėse, per kurį buvo galima susidaryti geresnį vaizdą apie globalią pranciškoniškojo jaunimo situaciją pasaulyje, su kokiais iššūkiais susiduria kitų šalių jaunimas“, – sakė Irmantas Vaitkevičius.
Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo brolijos prezidentui Rokui Žeimiui didelį įspūdį paliko Ugandoje vystomas tarpreliginis dialogas. „Ugandoje pranciškoniškasis jaunimas rengia evangelizacijas ir labdaros akcijas kartu su musulmonais. Vienas vaikinas iš Malavio klausė, kaip tai įmanoma. Jie atsakė, jog musulmonai yra jų draugai kasdieniame gyvenime, todėl jie pasikviečia juos kartu daryti gerus darbus.“
„Teko pabendrauti su pasauliete pranciškone iš Ugandos, kuri už auką prekiavo rankdarbiais iš medienos, – pasakojo Irmantas. – Ji sakė, kad kai šalyje dažnai vyksta žemės drebėjimai, sausros, potvyniai, tai bendras visų tikslas yra išgyventi, kuris sukuria didesnę bendrystę tarp žmonių. Jų tikslas yra kurti darbo vietas vargstantiems vietiniams gyventojams, ir taip geriau išnaudoti esamus išteklius. Todėl jie ir prašė leisti platinti savo produkciją tarptautiniame Jaupra susitikime, be to, yra sudarę sutartis ir tiekia gaminius į Vokietiją bei Airiją.“
Rokas džiaugėsi, kad į tarptautinį susitikimą susirinko tikri jaunimo lyderiai. „Į tarptautinį Jaupra susitikimą atvyko vaikinas iš Čado, ką tik baigęs bakalauro studijas. Jis sakė, kad jeigu būtų žinojęs, kaip čia reikalinga anglų kalba, būtų ją išmokęs, nes dabar kalba tik prancūziškai. Iki kito susitikimo jis pasiryžo išmokti anglų kalbą. Turint omenyje, kad 98 proc. Čado gyventojų yra neraštingi, šis aukštąjį mokslą pabaigęs vaikinas paliko puikaus lyderio įspūdį.“
Rokas Žeimys papasakojo ir kitus gailestingumo darbų pavyzdžius: „Mano darbo grupelėje dalyvavo jaunimas iš Pakistano, Ugandos ir Kinijos. Pakistanietis pasakojo, kad jaupra jų šalyje dirba su visuomenės atstumtaisiais – homoseksualais, sergančiais AIDS bei dauno sindromą turinčiais žmonėmis, kurie visiškai atskirti nuo likusios visuomenės dalies. Jie juos lanko, palaiko ir stengiasi bent kažkiek juos integruoti. Tuo tarpu Ugandoje, kur žemas žmonių raštingumas, pranciškoniškasis jaunimas lanko kalinius ir ne tik skelbia jiems Kristų, bet ir moko skaityti, rašyti. Kinijoje Pranciškoniškoji šeima rengia labdaros akcijas bei renka aukas vargšams.“
Irmantui gilų įspūdį paliko merginos iš Pakistano liudijimas: „Aš patyriau sukrėtimą, kai pakistanietė mergina paliudijo apie gyvenimą savo šalyje, kur absoliuti dauguma žmonių yra musulmonai, o krikščionys persekiojami bei žudomi. Ji rodė po bažnyčių sprogdinimų darytas nuotraukas. Ten pranciškoniškasis jaunimas kartu su kitais krikščionimis organizuoja taikias protesto akcijas, kuriomis rodo, kad jie, krikščionys, yra tokie pat žmonės kaip ir kiti, ir nori paprasčiausiai ramiai gyventi. Jie savo veikla stengiasi statyti tiltus, atrasti bendrą kalbą su musulmonais.“
„Singapūrietis vaikinas pasakojo, kad jų šalyje dirba labai daug darbininkų iš kitų šalių, ypač Kinijos, kurie dirbdami statybų sektoriuje gauna grašius ir sunkiai prasimaitina, – dalijosi Irmantas. – Tad vietinės parapijos sekmadieniais rengia kultūros popietes, per kurias pamaitina žmones ir suteikia galimybę papramogauti, pabendrauti tarpusavyje, kad jų gyvenimas nebūtų vien sunkus fizinis darbas. Į tuos vakarus kviečiami visi, neatsižvelgiant į jų religinius įsitikinimus.“
Tuo tarpu brolis Adomas akcentavo Pranciškoniškosios šeimos bendrystės patirtį: „Jeigu jaunimo dienose didžiulį įspūdį paliko tai, kad drauge su daugybe jaunų žmonių dalijamės bendru tikėjimu, tai pranciškoniškame susitikime buvo galimybė užmegzti glaudesnį santykį. Dėl priklausymo Pranciškoniškajai šeimai jau esame artimi. Nors tepraleidome kartu dvi su puse dienos, akivaizdžiai jautėsi artimas dalyvių ryšys, tam tikri susipažinimo etapai prašokami, nes ir taip aišku, kas esame ir ko čia susirinkome.“
Irmantas liudijo, kad jam didelį įspūdį paliko tarptautinių pranciškoniškojo jaunimo koordinatorių komandos darbas. „Jie stengiasi suartinti viso pasaulio pranciškoniškąjį jaunimą, suvienyti tradicijas, apeigas. Tarkime, patvirtintas visiems bendras apeigynas, kuriame yra suvienodintas pranciškoniškojo jaunimo Pažado tekstas, kad bet kurioje šalyje gyvenantis jaunimas įsipareigotų tardami tuos pačius žodžius. Taip pat sukurta Pranciškoniškojo jaunimo malda, belieka ją išversti į lietuvių kalbą ir melstis kartu su viso pasaulio pranciškoniškuoju jaunimu. Be to, paskelbtas konkursas bendram Jaupra himnui ir logotipui. Visa tai stiprina priklausymo Pranciškoniškajai šeimai jausmą.“
Pasak jaunimo, tarptautiniai koordinatoriai skatino išsivysčiusiose šalyse įsikūrusias ir geriau finansiškai išsilaikančias nacionalines brolijas savo auka paremti kitas brolijas. Nuskambėjo pasiūlymas, pavyzdžiui, kartą per savaitę neišgerti arbatos kavinėje, o tą sumą kaupti ir vėliau paaukoti tarptautinei brolijai.
Jaunimas pasidalijo ir stipriausią įspūdį palikusiais pasaulio jaunimo dienų momentais.
„Man labiausiai patiko adoracija, nes lig tolei trūko bendros maldos, – sakė Dovilė Valytė. – Per adoraciją išgyvenau bendrystę su visais Gailestingumo lauke ar prie televizijos ekranų buvusiais žmonėmis, supratau, kad šiuo metu visi kreipiamės į Jėzų.“
Pasak brolio Adomo, nepavyko išvengti ir organizacinių nesklandumų: „Vigilijos bei adoracijos transliacija per ekranus aikštėje buvo viena iš organizacinių spragų. Dalyje sektorių stovėjo tik po vieną ekraną, o patys sektoriai buvo didžiuliai, todėl dalis piligrimų negalėjo matyti, kas vyksta prie altoriaus, ir todėl nebuvo įtraukti į bendrą maldą.“
„Bene stipriausia popiežiaus mintis buvo paraginimas, kad jaunimas neišeitų į pensiją anksčiau laiko. Kartais dvidešimtmetis žmogus jau mąsto kaip pensininkas, neturi energijos ir jaunatviškos dvasios, ką popiežiui skaudu matyti“, – sakė Irmantas Vaitkevičius.
„Kitas svarbus dalykas, kurį pasakė popiežius, tai neįsipatoginti savo sofose, bet išeiti iš komforto zonos, rizikuoti, nes Dievas nepasilieka saugioje zonoje, – sakė Rokas Žeimys. – Džiugu, kad popiežius buvo interaktyvus. Pavyzdžiui, kviesdamas statyti tiltus jis paprašė visų dalyvių susiimti už rankų ir taip nutiesti pirmąjį tiltą. Tie paprasti pavyzdžiai padėjo suprasti, kad reikia būti vieningiems. Taip pat Šventasis Tėvas akcentavo, kad Dievui nėra taip svarbu, koks tu buvai, bet svarbiau tai, koks būsi ateityje. Turėtume susikoncentruoti ne į savęs kaltinimą, bet priėmę Dievo gailestingumą žvelgti į ateitį, nes ir Dievas į mus žvelgia su perspektyva.“
„Manau, kad centrinė popiežiaus žinia apie gailestingumą tikrai išsiskyrė iš to, ką mūsų vyskupai kalbėjo per katechezes, – įžvalgomis dalijosi brolis Adomas Vyšniauskas OFM. –Šventasis Tėvas dėjo akcentrą ne ant išpažinties sakramento ar sugrįžimo pas Tėvą (kas, žinoma, yra reikalinga ir niekas tuo neabejoja). Jo esminė prieiga buvo siuntimas būti gailestingumo apaštalais, nežiūrint savo pačių ribotumo ir nuodėmės. Jis sakė, kad gailestingumo veidas visada yra jaunas ir būtent jaunimas turi būti pirmas, kuris skelbia pasauliui gailetingumo žinią. Būtų per daug paprasta kalbėti vien apie priimtą gailestingumą, sugrįžimą į Tėvo namus. Popiežius rodo, kad Dangiškasis Tėvas trokšta, jog visi žmonės pažintų gailestingą Dievo veidą. Popiežius tikrai su didele jėga kvietė jaunimą išeiti iš komforto zonos, rizikuoti, kurti naujus santykius, statyti tiltus, atsiliepti į fizinius bei dvasinius žmonijos poreikius.“
Jis taip pat pridėjo, jog Šventasis Tėvas kvietė ginti vidinę laisvę: „Popiežius Pranciškus daug kalbėjo apie buvimą laisvais, apie tai, kad turime ginti savo laisvę. Daug žmonių pasaulyje norėtų, kad jaunimas būtų tartum apkvaitęs ir lengvai valdomas, neturintis savo nuomonės ir nedrįstantis pasipriešinti esamai tvarkai. Toks jaunimas nekelia nepatogumų valdžioje esantiems žmonėms. Popiežius kvietė ginti savo asmeninę laisvę ir būti aktyviais žmonijos šeimos nariais“, – įsimintinomis mintimis pasidalijo brolis Adomas.
Antano Blužo OFM nuotrauka
Lietuvos piligrimai Krokuvoje. Tomo Žymanto OFM nuotrauka
