Praėjusios savaitės trečiadienį, liepos 27-ją, pirmąją vizito Lenkijoje dieną Krokuvos katedroje popiežius susitiko su Lenkijos vyskupais. Apie valandą trukęs Šventojo Tėvo pokalbis su Lenkijos episkopato nariais vyko už uždarų durų. Pranciškus nesakė iš anksto parengtos kalbos, bet spontaniškai atsakė į kelis vyskupų klausimus. Dabar, popiežiui jau sugrįžus iš Lenkijoje, Vatikane paskelbtas praėjusią savaitę vykusio pokalbio tekstas.
Pačioje pradžioje Šventasis Tėvas paminėjo tomis dienomis mirusį Popiežiškosios sveikatos apsaugos sielovados tarybos pirmininką arkivyskupą Zymuntą Zimowskį, pakvietė vyskupus už jį pasimelsti. Pranciškus paprašė pasimelsti ir už sunkiai sirgusį buvusį Krokuvos arkivyskupą kard. Franciszeką Macharskį, kurį popiežius vizito Lenkijoje metu aplankė ligoninėje. Kardinolas Macharskis šio antradienio rytą mirė.
Trečiadienį vykusio susitikimo su vyskupais metu popiežiaus visų pirma buvo klausiama kokių priemonių Bažnyčia turėtų imtis, koks turėtų būti sielovados stilius, kad būtų galima sėkmingai atsispirti sekuliarizacijai.
Tai tiesa, kad dabartinis pasaulis labai nukrikščionėjęs, labai smarkiai sekuliarizuotas. Kiti sako, taip sekuliarizacija labai smarki, tačiau matomos ir naujos religingumo apraiškos, religingumas vėl atgyja. Aš manau, sakė popiežius, kad šiame labai sekuliarizuotame pasaulyje mums gresia ir kitas pavojus – gnostinis dvasingumas. Dabartinė sekuliarizacija sudaro sąlygas gnostinio dvasingumo augimui. Atsiminkime, kad tai buvo pirmoji erezija Bažnyčios istorijoje – subjektyvus dvasingumas, be Kristaus. Manau, kad rimčiausia sekuliarizacijos atnešta problema yra Kristaus pašalinimas. Žmogus meldžiasi, jo jausmai gilūs, bet nieko daugiau. Tai ir yra gnosticizmas.
Kaip mums, ganytojams, į tai reaguoti? Ką daryti? Reikia būti arčiau žmonių, - kalbėjo Pranciškus. Mes, Viešpaties tarnai – vyskupai, kunigai, pašvęstieji, pasauliečiai – turime būti artimi Dievo tautai. Be artumo žodis lieka be kūno. Tai mums sako Evangelija. O kokios gi yra dvi pagrindinės Evangelijos kolonos? Palaiminimai ir Evangelijos pagal Matą 25 skyrius (kuriame kalbama apie Paskutinįjį teismą). Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos būsime teisiami, yra konkretumas ir artumas.
Popiežius paminėjo Gerojo samariečio pavyzdį. Eretikas, klaidatikis samarietis nepareina abejingai pro kenčiantį žmogų, nepagaili netgi pinigų! Tą pat mums sako Jėzus savo pavyzdžiu. Jis arba meldžiasi, pasitraukęs į nuošalią vietą bendrauja su Tėvu, arba yra tarp žmonių.
Nėra vieno recepto kaip mums elgtis, tačiau visada mes patys turime imtis veiklos, neturime laukti kol būsime pakviesti, kol kas nors pasibels į duris. Turime išeiti ir ieškoti, kaip Gerasis ganytojas, einantis ieškoti pasiklydusios avies.
Vienas vyskupas, padėkojo popiežiui Pranciškui, kad jis pratęsią Jono Pauliaus II mokymą apie Dievo gailestingumą ir paklausė apie Gailestingumo metų paskelbimo aplinkybes.
Gailestingumo metų paskelbimas tai ne idėja, kuri man atėjo į galvą, o ilgo Bažnyčioje vykstančio proceso rezultatas, sakė popiežius, primindamas, kad apie tai yra kalbėjęs jau pal. Paulius VI ir ypač šv. Jonas Paulius II, paskelbęs encikliką „Dives in Misericordia“, Faustiną paskelbęs šventąja, įvedęs Gailestingumo šventę ir pats miręs Gailestingumo sekmadienio išvakarėse. Iki Gailestingumo metų atvedė daug metų Bažnyčioje vykęs procesas. O tai reiškia, kad Viešpats norėjo Bažnyčioje pažadinti didesnį gailestingumą tarp tikinčiųjų. Pasak popiežiaus, gailestingumo iškėlimo reikalavo laikai, kuriais gyvename. Žmogaus jau nėra kūrinijos viršūnė, aukščiau už žmogų iškeltas pinigų stabas. Viskas perkama ir parduodama. Tai pat reikia pasipriešinti religiniam analfabetizmui. Jį turime įveikti trijų rūšių kalba – proto kalba, širdies kalba ir rankų kalba. Suderintai visomis trimis. Bažnyčia visada turi būti išeinanti Bažnyčia. „Štai stoviu prie durų ir beldžiu“, sako Viešpats Apreiškimo knygoje. Bet aš klausiu, kiek kartų Viešpats beldžiasi iš vidaus, kad mes atidarytume duris ir leistume jam išeiti, nešti Evangeliją į išorę.
Atsakydamas į kito vyskupo klausimą, popiežius taip pat kalbėjo apie tradicinių sielovados formų – parapijos ir naujų judėjimų derinimą. Parapija yra svarbi ir ji turi išlikti. Parapija tai namai, kuriuose gyvena Dievo tauta. Problema – kaip tvarkyti parapijos gyvenimą. Yra parapijų, kurių darbuotojai panašūs į „šėtono mokinius“. Jie atbaido žmones. Tačiau yra ir atvirų parapijų, kur kiekvienas žmogus kantriai išklausomas.
Popiežius paminėjo pavyzdį iš Buenos Airių. Ateina du jaunuoliai į parapijos raštinę ir sako, kad nori susituokti, o parapijos darbuotoja jiems parodo kainoraštį. Šitaip neturi būti. Turime savęs klausti: kaip mes priimame žmones? Kaip juos išklausome? Ar klausykloje yra kunigas? Kai kas sako, kad parapijos nereikalingos, nes dabar turime bažnytinius judėjimus. Netiesa! Judėjimai reikalingi, bet jie neturi būti alternatyva parapijai. Jie turi padėti parapijai. Parapija turi būti atramos taškas, turi būti kūrybingumo vieta. Reikia ieškoti naujų būdų, eiti pas žmones, įsijausti į jų sunkumus.
Krokuvos katedroje vykusio popiežiaus pokalbio su Lenkijos vyskupais metu paliesta ir migrantų priėmimo tema. Pirmiausia popiežius paminėjo, kad ir jo tėvas buvo migrantas. Fabrike, kur dirbo popiežiaus tėvas, dirbo daug lenkų migrantų. Popiežius vaikystėje daugelį jų pažinojo. Kai šiandien kalbama apie migrantų tragediją, turime galvoje visų pirma tuos, kurie bėga nuo karo, bado, išnaudojimo. Ne visos šalys turi vienodas galimybes jiems padėti. Tačiau visi, kaip krikščionys, galime būti dosnūs, geranoriški. Nėra vieno atsakymo į migrantų problemą, nes priėmimas priklauso nuo šalių situacijos, nuo jų kultūros. Tačiau tai antraeiliai dalykai. Svarbiausia - atvira širdis, sugebanti priimti. Kiekvienas turi padėti taip kaip galime, taip pat ir malda.(Vatikano radijas)
Popiežius su Lenkijos vyskupais - EPA
