Gailestingumo jubiliejus išsiskiria žengimu pro Šventąsias duris. Šios durys reiškia visada mūsų laukiantį Dievą. Tačiau jos pačios juk netampa stebuklingos, stebuklas turi įvykti mano širdyje. Kaip man žengti pro Šventąsias duris, kad šis veiksmas būtų prasmingas?
Net jei ir mieste, kur gyvenate, yra šios durys, esate kviečiamas į piligriminę kelionę. Galite keliauti vienas ar su savo bendruomene melsdamasis, apmąstydamas savo gyvenimą ir santykį su gailestinguoju Tėvu.
Šios kelionės tikslas visų pirma turėtų būti mūsų troškimas artintis prie Dievo, Jo ieškoti, Jam atsiverti. Tai kelionė pas mūsų laukiantį mylintį Tėvą, ėjimas priimti Jo meilės, mano pasitikėjimo Juo ženklas. Žengdami pro šias duris, prisiminkime, kad savo širdies duris taip pat turime laikyti atvertas. Stoviu prieš Šventąsias duris ir prašau: „Viešpatie, padėk man plačiai atverti savo širdies duris." Kaip Šventosios durys lieka atviros, taip ir mūsų širdies durys turi būti plačiai atvertos, kad nė vienas žmogus nebūtų atmestas. Net ir tas, kuris mane erzina.
Gailestingumo jubiliejaus piligrimystė kviečia mus peržvelgti savo gyvenimą ir daryti pasiryžimus, kuriais galėtume pasiekti piligrimystės tikslą - priimti Dievo gailestingumą ir būti gailestingi kitiems:
„Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu jums atiduos į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta" (Lk 6, 37-38).
Gyvenimo peržvalgos klausimai:
Neteisti
Ar atpažįstu tokius santykius, kai siekiu būti visada teisus, kai save, savo ambicijas ir požiūrį laikau svarbesniais negu kitų, ir kai teisiu kitus?
Ką stengiuosi matyti: kitų klaidas ir juos žeminti ar kitų talentus ir juos vertinti?
Iškilus nesutarimams, kas man yra svarbiau: tai, kas mus skiria, ar tai, ką turime bendra?
Ar nepasiduodu piktosios dvasios pagundai ir nesileidžiu įtikinamas, kad sunkias konfliktines situacijas ir žaizdotus santykius galiu išspręsti vadovaudamasis savo tiesa ir žmogiška logika?
Ar nežvelgiu į aplinkinius iš aukšto ir iš tolo?
Ar nuolat neprikišu kitiems jų klaidų?
Nesmerkti
Ar sugebu smerkti nuodėmę (veiksmą ar žodį), o ne asmenį?
Ar esu kažką pasmerkęs, „nurašęs" kaip tą, kuris nebegali pasikeisti?
Ar savo pasirinkimais nesu pasmerkęs kito žmogaus skurdui, atskirčiai, pažeminimui, nevilčiai?
Ar mano gyvenime yra santykių, kuriuos esu pasmerkęs kaip beviltiškus, nebeatstatomus?
Ar tikiu, kad Dievui nėra negalimų dalykų?
Atleisti
Ar vadovaujuosi taisykle, kad turiu atleisti „septyniasdešimt septynis kartus" (Mt 18, 22)?
Kas mano gyvenime vyrauja: atleidimas, dovanojantis džiaugsmą ir ramybę, ar nuoskauda, kurstanti skausmą, nerimą, pyktį?
Kur mano gyvenime, santykiuose trūksta atleidimo?
Ar stengiuosi žengti susitaikymo link: siekiu suprasti klaidą, rasti sprendimą, atsiprašyti ir atleisti?
Ar prašau Viešpatį malonės atleisti tiems, kuriems pats savo jėgomis nesugebu atleisti?
Duoti dosniai, su kaupu, dovanoti:
Koks mano gyvenimo tikslas - asmeninė sėkmė, garbė ar savęs dovanojimas kitiems?
Ar nevengiu bet kokio įsipareigojimo, galinčio atimti iš manęs laisvalaikį?
Kas man padėtų nugalėti savanaudiškumą, kad galėčiau labiau save dovanoti? Kaip norėčiau labiau dėl kitų įsipareigoti?
Ar tikėjimas skatina mane susitikti kitus, įsipareigoti, tarnauti?
