Nuo rugpjūčio 30 dienos Italijos knygynuose platinama knyga apie popiežiaus emerito gyvenimą: „Dievo ir žmonijos tarnas. Benedikto XVI biografija“. Ją parengė žinomas italų katalikų žurnalistas, redaktorius, leidėjas Elio Guerriero, gerai pažįstantis ir popiežių emeritą, mat yra dirbęs ir prie kitų jo knygų leidybos. Pusšešto šimto puslapių knyga yra padalinta į devyniolika skyrių, kurie apima visą Josepho Ratzingerio gyvenimą, nuo pat gimimo iki pat pastarųjų metų. Biografas sau iškėlė uždavinį parašyti ne vien popiežiaus emerito gyvenimo įvykių, bet ir minties eigą: nuo ko ji prasidėjo, kas ją kreipė, prie kokių išvadų ji atėjo.
Knygai įvadą parašė popiežius Pranciškus. „Ši išsami mano pirmtako Benedikto XVI biografija yra laukta: ji pasiūlo įvairiapusį jo gyvenimo ir jo minties vystymosi vaizdą, patikimą ir subalansuotą. Visi Bažnyčioje turime dėkingumo skolą Josephui Ratzingeriui – Benediktui XVI už jo teologinės minties gylį ir pusiausvyrą, visada tarnaujant Bažnyčiai, taip pat atsakingiausiose pareigose, kaip Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui per ypatingai ilgą Jono Pauliaus II pontifikatą ir, galiausiai, kaip visuotiniam ganytojui. Jo tikėjimo ir kultūros įnašas į Bažnyčios mokymą, sugebančio atsakyti į mūsų laiko lūkesčius, ypač pastaraisiais trimis dešimtmečiais, buvo fundamentalus. Drąsa ir ryžtas, su kuriais sprendė sunkias situacijas, atvėrė nuolankumo ir tiesos kelią, atnaujinant ir ištyrinant“, rašo popiežius Pranciškus ir priduria – „norėčiau pabrėžti, kad šiais pirmaisiais mano pontifikato metais mano dvasinis ryšys su juo išlieka išskirtinai gilus. Jo diskretiškas buvimas ir malda už Bažnyčią yra nuolatinė parama ir paguoda mano tarnystei“.
Pranciškus atsimena Benedikto XVI atsisveikinimo su kardinolais, 2013 metų vasario 28-ąją, metu pasakytus žodžius, jog tarp jų esąs būsimas popiežius, kuriam jis pažadąs besąlygišką pagarbą ir paklusnumą. Tuo metu dar negalėjo žinoti, kad šie žodžiai bus skirti jam pačiam. „bet visuose mūsų susitikimuose galėjau patirti ne vien pagarbą ir paklusnumą, bet ir širdingą dvasinį artumą, džiaugsmą melstis kartu, nuoširdų broliškumą, supratimą ir draugystę, pasiruošimą duoti patarimą. Kas geriau už jį gali suprasti tarnavimo visuotinei Bažnyčiai ir pasauliui džiaugsmą, bet taip pat ir sunkumus, būti arti to, kuris Viešpaties pašauktas nešti šią naštą? Todėl jo malda man yra labai brangi, o draugystė miela“, pažymi dabartinis popiežius.
Bažnyčiai yra naujovė tai, anot Pranciškaus, kad be pareigas einančio popiežiaus egzistuoja popiežius emeritas. Ir kadangi jie vienas kitą myli, tai graži naujovė. Tam tikra prasme išskirtiniu būdu išreiškia petriškosios tarnystės tęstinumą, be pertraukos, tarsi tos pačios grandinės grandis, sujungta meilės. O šventoji Dievo tauta kelyje tai gerai suprato, kiekvieną kartą daug ir nuoširdžiai džiaugdamasi jų susitikimu, kai Benediktas XVI priimdavo kvietimą pasirodyti viešai.
„Bažnyčios misija, Petro tarnystė, per natūralią situacijų ir asmenų kaitą, visada yra Dievo gailestingos meilės skelbimas pasauliui. Visas Josepho Ratzingerio gyvenimas ir darbai siekė šio tikslo ir ta pačia kryptimi, padedant Dievui, stengiuosi eiti ir aš“, paskutinėse įvado eilutėse rašo popiežius Pranciškus.
*
Tarsi knygos anonsas buvo paskelbta ir Elio Guerriero pokalbio su Benediktu XVI dalis apie jo atsistatydinimą, apie aplinkybes, kurios subrandino tokį žingsnį. Priešingai sąmokslo teorijoms, popiežius emeritas pakartojo tai, ką buvo sakęs anksčiau – jis suprato, kad gali nebepakakti fizinių jėgų įvykdyti priimtus įsipareigojimus, ypač kalbant apie Pasaulines Jaunimo Dienas Brazilijoje.
„Jau buvo nustatyta data Pasaulinei jaunimo dienai, kuri turėjo įvykti 2013 metų vasarą Rio de Žaneire, Brazilijoje. Ir šiuo požiūriu turėjau du aiškius įsitikinimus. Po kelionės Meksikoje ir Kuboje patirties jaučiausi nebegalįs atlikti tokios įpareigojančios kelionės. Be to, pagal Jono Pauliaus II suteiktą pobūdį šioms dienoms, fizinis popiežiaus buvimas buvo nepakeičiamas. Nebuvo galima galvoti apie televizinį tiltą ar kitus technologijų teikiamus būdus. Ir tai buvo aplinkybė, dėl kurios atsistatydinimas man buvo pareiga. Taip pat turėjau tvirtą pasitikėjimą, kad ir be manęs Tikėjimo metai gerai pasibaigs. Tikėjimas, galiausiai, yra dosni Dievo dovana tikintiems. Tad turėjau tvirtą įsitikinimą, kad mano įpėdinis, kaip ir atsitiko, gerai užbaigs mano pradėtą iniciatyvą, kaip norės Viešpats“, savo biografui pasakojo popiežius emeritas. Kai, pasitarus ir su gydytoju, tapo aišku, kad dar vienas transokeaninis skrydis ir laiko juostų pakeitimas jau ne jo jėgoms, tada pradėjo svarstyti apie sąlygiškai greitą atsistatydinimo datą.
Kalbėdamas tiek apie savo pontifikato metus, tiek apie dabartinį gyvenimą „Mater Ecclesia“ vienuolyne, kukliame butelyje, Vatikano sodų ramybėje, popiežius emeritas sakė, kad nebuvo vienas ar vienišas. Pirmiausia save patikėjo Dievui, su kuriuo jį siejo „sena draugystė“, kalbant Rožinį jautė tvirtą Vilties Motinos paramą, jį lydėjo, kaip ir visą gyvenimą, šventieji mokytojai, Augustinas ir Bonaventūra, o taip pat šventieji Benediktas ir Pranciškus. Nuolatos gaudavo ir gauna laiškus iš įvairiausių žmonių, didelių ir mažų, draugų ir nepažįstamų.
Popiežius emeritas patvirtino, kokia tvirta draugyste susiejo jį ir popiežių Pranciškų, padovanojusį jam „nuostabiai tėvišką – brolišką santykį“. Dažnai jį pasiekia mažos dovanėlės, asmeniškai parašyti laiškeliai. „Prieš ilgas keliones popiežius niekad nepamiršta manęs aplankyti. Jo žmogiškas gerumas man yra ypatinga malonė šiame paskutiniame mano gyvenimo tarpsnyje, už ką galiu tik dėkoti. Tai, ką (Pranciškus) kalba apie atidumą kitiems žmonėms, nėra vien žodžiai. Juos praktikuoja su manimi. Tegu ir Viešpats jam leidžia kasdien pajusti savąjį gerumą. To jam meldžiu Viešpaties“, - sakė Benediktas XVI.
Vatikano radijas
