Marija Faustina Kowalska
Ji į pasaulį atėjo kaip trečias vaikas iš dešimties skurdžioje ir pamaldžioje valstiečių šeimoje Glogoviecų kaime. Nuo mažens mergaitei buvo būdingas pamaldumas, darbštumas ir paklusnumas, taip pat didelis jautrumas žmonių nelaimėms. Mokyklą lankė tik trejus metus: būdama šešiolikos pradėjo dirbti, kad padėtų tėvams.
Pašaukimą savo sieloje jautė nuo septynerių metų, bet tėvai nesutiko, kad stotų į vienuolyną. Atsidūrusi tokioje situacijoje, mažoji Helena stengėsi nuslopinti savyje šį Dievo kvietimą, bet paskatinta kenčiančio Jėzaus vizijos ir priekaištų ėmė ieškoti vietos vienuolyne. Ji beldėsi į daugelio vienuolynų vartus, bet jos niekur nepriėmė. 1925 m. rugpjūčio 1 d. ji peržengė klauzūros slenkstį Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyne, Varšuvoje. Ten ji gavo sesers Marijos Faustinos vardą. Ses. Faustinos išorė niekaip neatskleidė neįtikėtinai turtingo mistinio gyvenimo. Ji uoliai vykdė savo pareigas, ištikimai laikėsi visų vienuolyno regulų, buvo rimta ir tyli, bet sykiu – tikra, linksma, kupina geranoriškumo ir nesavanaudiškos meilės artimui.
Dvasinio Faustinos gyvenimo gelmę atskleidžia „Dienoraštis“. Atidžiai studijuojant šiuos užrašus, susidaro gilios jos sielos vienybės su Dievu paveikslas. Viešpats apdovanojo ją didžiulėmis malonėmis: kontempliacijos dovana, giliu Dievo Gailestingumo slėpinio pažinimu, regėjimais, apreiškimais, neregimomis stigmomis, pranašystės ir žmonių sielų pažinimo dovanomis, taip pat ir retai pasitaikančia mistinių sužadėtuvių dovana.
Po pirmųjų noviciato metų ją ištiko neįtikėtinai skaudžios mistinės patirtys — vadinamosios tamsiosios naktys, o vėliau — dvasinės ir moralinės kančios, susijusios su pasiuntinybės, kurią gavo iš Kristaus, įvykdymu. Savo gyvenimą sesuo Faustina paaukojo kaip auką už nusidėjėlius ir dėl to taip pat patyrė daugybę kančių, idant jomis gelbėtų jų sielas. Paskutiniais gyvenimo metais sustiprėjo dvasinės kančios, vadinamoji pasyvioji dvasios naktis, ir organizmo ligos: išsivystė tuberkuliozė, apėmusi plaučius ir virškinamąjį traktą. Dėl to jai teko du kartus po keletą mėnesių gydytis Prondniko ligoninėje, netoli Krokuvos.
Visiškai nusilpusi fiziškai, bet subrandinta dvasiškai, pasiekusi mistinę vienybę su Dievu, visuotinai laikoma šventąja, ses. Faustina mirė 1938 m. spalio 5 dieną. Tuomet ji buvo vos 33-ejų, iš jų 13 metų praleido vienuolyne. Ji palaidota vienuolyno kapinėse Krokuvoje-Lagievnikuose, o informacinio proceso 1966 m. metu jos kūnas perkeltas į koplyčią.
Šv. Juozapas Rapolas Kalinauskas
J. Kalinauskas pasaulį išvydo 1835 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje, bajorų šeimoje. Bendrąjį išsilavinimą J. Kalinauskas įgijo Vilniaus bajorų institute, globojamas čia dirbusio tėvo. Buvo gabus, stropus ir pareigingas mokinys, tad institutą 1850 m. baigė aukso medaliu.
Kadangi Vilniaus universitetas buvo uždarytas, o studijoms užsienyje trūko lėšų, tolesniam mokymuisi pasirinko ne itin perspektyvų, bet prieinamą Agronomijos institutą Horkuose, netoli Oršos. Po dvejų studijų metų, baigęs teorinį gamtos mokslų kursą, suprato, kad šios srities specialistu netaps, todėl išsibraukė iš instituto studentų sąrašų ir, įkalbėtas artimo giminaičio, kuris ragino stoti į Peterburgo kelių ir tiltų mokyklą, išvyko į Peterburgą. Dėl vietų stokos į šią mokyklą nepateko. Neturėdamas išeities, pasuko į Nikolajaus inžinerinę mokyklą, kurioje buvo rengiami carinės armijos karininkai. Vėliau J. Kalinauskui ne kartą teko gailėtis dėl tokio pasirinkimo. „Atsiminimuose“ jis rašė, kad tuomet jam derėjo stoti į kunigų seminariją, o kadangi to nepadarė, savo jaunystę laiko prarasta.
J. Kalinausko mokymasis Peterburge sutapo su Krymo karu (1853–1856 m.). 1855 m. jis buvo paskirtas kariuomenės inžinieriumi ir pasiųstas į Kronštatą ginti Peterburgą nuo anglų puolimo iš jūros pusės. Disciplinuotas ir pareigingas J. Kalinauskas pamažu kopė karinės karjeros laiptais. 1857 m., po baigiamųjų egzaminų, jam buvo patikėtos tos pačios mokyklos matematikos dėstytojo pareigos.
1859 m. J. Kalinauskas, kaip gabus inžinierius, buvo pasiųstas tiesti Odesos–Kursko geležinkelį. Nuošalios, mažai apgyvendintos vietovės, kuriose šešetą mėnesių jam teko dirbti, po Peterburgo šurmulio atrodė tarsi ramybės oazė. Laiške broliui Viktorui jis rašė, kad čia pradėjo daug ramiau žvelgti į gyvenimą, tapo kur kas abejingesnis jo teikiamiems malonumams.
1860 m. vasarą dėl finansinių sunkumų nutrūkus geležinkelio statybos darbams J. Kalinauskas buvo perkeltas į Bresto tvirtovę. Čia po trejų metų jį pasiekė pirmosios žinios apie sukilimą. Kadangi nenorėjo kovoti su savo tautiečiais, demobilizavosi ir netrukus perėjo į sukilėlių pusę.
Dar studijuodamas Peterburge J. Kalinauskas buvo užmezgęs pažintis su kai kuriais būsimaisiais sukilimo dalyviais ir vadais. Pasinėręs į sukilimo reikalus J. Kalinauskas sykiu išgyveno ir labai sudėtingą dvasinių permainų laikotarpį. Po dešimties metų pertraukos atlikęs išpažintį, jis grįžo į Bažnyčios prieglobstį. Šią lemtingą savo gyvenimo akimirką J. Kalinauskas vėliau aprašė „Atsiminimuose“: „Švč. Mergelės Marijos dieną Misionierių bažnyčioje atlikau išpažintį. Apie tai, kas vyko mano sieloje išpažįstant kaltes prie kunigo Eimanto kojų, galėtų nujausti tik tas, kas panašias akimirkas išgyveno.“ Nuo to karto kasdienė malda, išpažintis kas savaitę, Komunija buvo jau nebeatsiejama jo gyvenimo dalis. J. Kalinauską stebino ir žavėjo besimeldžiančių žmonių gausybė dar nespėtose uždaryti Vilniaus bažnyčiose. Šiomis akimirkomis J. Kalinausko širdyje skleidėsi tikėjimas ateitimi ir kitokio gyvenimo nuojauta: „Pamaniau, kad, aprimus laikams, jei Viešpats išsaugos man laisvę, pasišvęsiu jam, įstodamas į kapucinų ordiną Varšuvoje…“ Tačiau realybė rodė, kad išsigelbėjimas nebeįmanomas, kadangi „iš tikrųjų jau buvo renkama medžiaga tolesnei tardymo komisijos veiklai“.
Caro policija gan anksti pradėjo domėtis J. Kalinausku. Jis gavo 10 metų katorgos Sibire. 1874 m. vasario 1 d. J. Kalinauskas buvo galutinai amnestuotas. Kadangi apsigyventi Lietuvoje jam nebuvo leista, nuvyko į Varšuvą, vėliau – į Paryžių, kur jam buvo pasiūlytas kunigaikščių Čartoriskių sūnaus auklėtojo darbas. Aplinkybės susiklostė taip, kad ir mokinys, ir mokytojas netrukus tapo vienuoliais: Augustas Čartoriskis 1877 m. tapo saleziečiu, o pats J. Kalinauskas įstojo į karmelitų vienuoliją.
1877 m. vasarą, atsisveikinęs su Čartoriskiais, J. Kalinauskas pasibeldė į basųjų karmelitų noviciatą Grace (Austrija). Per įvilktuves priėmė Juozapo Rapolo vardą. Po metų vyresnybė jį išsiuntė į Djoro vienuolyną Vengrijoje. Čia jis turėjo pagilinti savo teologijos ir filosofijos žinias. Atsižvelgiant į J. Kalinausko amžių, išsilavinimą, gyvenimiškąją patirtį, jam buvo sudarytos sąlygos studijas baigti per trejus metus vietoj šešerių. Po iškilmingų įžadų, 1881 m. rudenį, jis buvo perkeltas į Černos vienuolyną prie Krokuvos. Jau kitų metų sausio 15 d. gavo kunigo šventimus ir netrukus buvo išrinktas šio vienuolyno vyresniuoju.
1892 m. J. Kalinauskas buvo paskirtas ką tik įkurto Vadovių vienuolyno vyresniuoju. Čia ėmėsi organizuoti vienuolyno ir bažnyčios statybą. Jo interesų ir veiklos sfera dar labiau prasiplėtė 1899 m., kai tapo provincijolo vikaru basųjų karmeličių reikalams. Užimdamas šias pareigas, uoliai rūpinosi jų vienuoliniu gyvenimu.
1906 m. tėvas Rapolas trečią kartą buvo išrinktas Vadovių vienuolyno vyresniuoju, tačiau jo gyvenimo laikrodis jau skaičiavo paskutines minutes. Dar 1898 m. draugui rašytame laiške J. Kalinauskas buvo pasakojęs apie savo vaikystės sapną – viziją, jog mirsiąs Vėlinių dieną. Ir iš tiesų, daug iškentėjęs, skausmingai pažinęs Dievo sukurtąjį pasaulį, išdalijęs save žmonėms, rodydamas jiems kelią į asmeninį nemirtingumą, 1907 m. lapkričio 15-ąją, kai karmelitai melsdavosi už visus mirusius vienuolijos narius, tėvas Rapolas iškeliavo į amžinybę. Buvo palaidotas Kernos vienuolyno kapinėse. Netrukus jo kapas ėmė garsėti stebuklais.
1934 m. gegužės 5 d. buvo pradėtas tėvo Rapolo paskelbimo palaimintuoju procesas. Po trejų metų jo palaikai buvo perkelti į Kernos vienuolyno koplyčią. 1980 m. dekretu patvirtintas J. Kalinausko dorybių herojiškumas, o 1983 m. – stebuklingas kunigo Vladislovo Misiaus, sirgusio kaulų džiova, pagijimas.
1983 m. birželio 22 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė tėvą Rapolą Bažnyčios palaimintuoju.1991 m. lapkričio 17 d., minint šv. Kryžiaus Jono, 1568 m. kartu su šv. Terese Aviliete reformavusio karmelitų ordiną, 400-ąsias mirties metines, popiežius Jonas Paulius II Šv. Petro bazilikoje Romoje perskaitė specialųjį dekretą, kuriuo palaimintąjį Juozapą Rapolą Kalinauską paskelbė šventuoju.
Šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas
Šv. Kazimieras gimė Vavelio pilies rūmuose Krokuvoje 1458 m. spalio 3 d., trečias vaikas šeimoje (iš viso turėjo 10 brolių ir seserų). Vaikystėje jį Vavelio rūmuose mokė didikai Šydloveckiai. Geru pavyzdžiu berniukui tarnavo ir abu tėvai: išsilavinusi, raštinga, tvirta katalikė motina ir taikus, santūrus, bet tvirtas savo nusistatymuose tėvas. Mokytojais dar buvo pakviestas Krokuvos kanauninkas Jonas Dlugošas, įžymus metraštininkas, bei italas humanistas Kalimachas (Philippus Callimachus Buonacorsi), geras lotynų kalbos ir retorikos žinovas, poetas ir diplomatas. Iš jų Kazimieras gerai pramoko lotyniškai, lenkiškai ir vokiškai skaityti, rašyti bei kalbėti.
1471 m., kai Kazimierui sukako 13 metų, motina siekė, kad jis užimtų tuo metu laisvą Vengrijos sostą. 1471 m. rugsėjo 20 d. Krokuvoje šv. Kazimieras, kaip Vengrijos sosto įpėdinis, paskelbė karą sostą užėmusiam vengrui Motiejui Korvinui. Pats Kazimieras su kariuomene taip pat išvyko į Vengriją, tačiau karas nepavyko. Menkai parengta lenkų kariuomenė turėjo trauktis, kariai iškriko ir plėšikavo. Karą nutraukė popiežius Sikstas IV, pagrasinęs Lenkijos karaliui Kazimierui ekskomunika. Šis žygis Kazimierui buvo pirmoji ir paskutinė karinė ekspedicija, nesavarankiška ir nenusisekusi.
Grįžęs iš karo žygio jis dar 2 metus mokėsi pas Dlugošą ir Kalimachą. Augdamas karališkoje prabangoje Kazimieras išliko tvirtas ir ištvermingas. Nors Krokuvos rūmuose nestigo pramogų, tačiau jam visa tai buvo svetima. Kai jo pasigesdavo rūmuose, tarnai rasdavo besimeldžiantį Šv. Stanislovo katedroje. Eidamas 17 metus šv. Kazimieras tapo nuolatiniu tėvo palydovu kelionėse ir pagalbininku darbuose. Jis drauge su tėvu dalyvaudavo Seimo posėdžiuose, tardavosi su diduomenės atstovais, sutikdavo svečius. Taigi buvo planuojama, kad jis užims tėvo sostą.
Prasidėjus bajorų bruzdėjimui Lietuvoje, jo tėvas išvyko į ten, o pats Kazimieras 1481–1483 m. ėjo Lenkijos karaliaus pareigas. Pasižymėjo išmanymu ir teisingumu, sumažino valstybės iždo skolas, pagerino Lenkijos santykius su Roma. Po dvejų metų Kazimierui pradėjo akivaizdžiai silpti sveikata. Atsirado džiovos požymiai, greičiausiai tai buvo marinimosi pasekmės. 1483 m. pavasarį jis iš Radomo poilsiui atvyko į Lietuvą. Čia pavadavo tėvą, bet didesnių darbų nesiėmė.
Vilniuje, o anksčiau ir Krokuvoje bei Radome, jis rūpinosi tų miestų vargšais, buvo dosnus bažnyčioms ir vienuolynams. Vilniuje rėmė tėvo įkurtus bernardinus (1468 m.). Gyvendamas Vilniuje, nemažą dienos dalį Kazimieras skirdavo maldai. Net keldavosi naktį melstis prie uždarų katedros durų. Kartais motina jį čia rasdavo užsnūdusį ant plikų grindų. Kol sveikata leido, jis tenkinosi kietu guoliu. Mėgo tylią maldą vienatvėje.
Vilniuje ir Trakuose jis praleido daugiau kaip pusę metų, tačiau sveikata negerėjo. Tuo metu motina dar bandė šv. Kazimierą sutuokti su imperatoriaus Fridricho dukterimi, tačiau jis atsisakė. 1484 m. pradžioje, po Kalėdų, karalienė Elzbieta su sūnumi išvyko į Krokuvą. Rogių keliu per Merkinę jie pasiekė Gardiną ir ten sustojo, nes Kazimiero sveikata labai pablogėjo. 1484 m. kovo 4 d. Gardine jis mirė. Tėvai mirusį sūnų parvežė į Vilnių ir palaidojo Vilniaus katedros koplyčioje, kurią buvo pasistatę sau ir šeimai. 1636 m. relikvijos iškilmingai buvo perkeltos į naują koplyčią .
Jau 1501 m. popiežius Aleksandras VI savo brevėje užsimena, kad girdėjęs apie daugelį stebuklų, įvykusių prie Kazimiero kapo. 1521 m. popiežius Leonas X pripažino Kazimierą šventuoju. 1604 m. gegužės mėn. Vilniuje įvyko didelės iškilmės, kurios atstojo kanonizacijos šventę. Jų metu žymiausi Lietuvos didikai atnešė kertinį akmenį Šv. Kazimiero bažnyčiai.
Popiežius Urbonas VIII paskelbė Kazimierą Lietuvos dangiškuoju globėju, o 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII paskelbė šventąjį visos lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu Globėju pas Dievą.
Palaimintasis Jurgis Matulevičius-Matulaitis MIC
Gimė ūkininkų šeimoje, buvo jauniausias, aštuntas vaikas šeimoje. Po trejų metų neteko motinos, o dešimtmetis liko visiškas našlaitis. 1879–1886 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, bet mokslus turėjo nutraukti dėl prasidėjusios kaulų džiovos.
1889 m. įstojo į Kelcų gimnaziją, 1891 m. – į Kelcų kunigų seminariją. Šią panaikinus, 1893 m. buvo perkeltas į Varšuvos kunigų seminariją ir ją baigė 1895 m. Po to studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur gavo aukso medalį ir magistro laipsnį.
1898 m. lapkričio 20 d. Peterburge įšventintas kunigu. Po metų pradėjo studijas Fribūro universitete. 1902 m. apgynė disertaciją, įgydamas teologijos daktaro laipsnį. Profesoriavo Kelcų kunigų seminarijoje, 1905–1907 m. Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, įsijungė į krikščionišką socialinę veiklą. 1907–1911 m. dėstė sociologiją Peterburgo dvasinėje akademijoje.
Gana sudėtingomis slaptumo sąlygomis 1909 m. rugpjūčio 29 d. Varšuvoje vyskupo Kazimiero Rūškio privačioje koplyčioje Jurgis Matulaitis paskutinio marijonų vienuolio Vincento Senkaus akivaizdoje davė marijono įžadus. Mirus V. Senkui, tapo marijonų vienuolyno generolu, prie naujų laikų reikalavimų priderino jos įstatus. Fribūre įkūrė slaptą marijonų noviciatą ir 1911–1914 m. jam vadovavo. 1914–1918 m. gyveno Varšuvoje. 1918 m. gruodžio 1 d. Kaune konsekruotas vyskupu ir paskirtas valdyti Vilniaus vyskupiją. 1925 m. atsisakė pareigų, popiežiaus Pijaus XI paskirtas arkivyskupu bei Lietuvos Apaštališkuoju Vizitatoriumi.
1918 m. spalio 15 d. įkūrė Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuoliją Lietuvoje, Marijampolėje.
1927 m. sausio 27 d. mirė Kaune, ligoninėje, po nesėkmingos apendicito operacijos. 1927 m. sausio 29 d. palaidotas Kauno arkikatedros kriptoje. 1934 m. arkivyskupo kūnas iškilmingai perkeltas į Marijampolės bazilikos koplyčią.
1953 m. pradėta beatifikacijos byla, o 1987 m. birželio 28 d., minint Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį, popiežius Jonas Paulius II Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju. Arkivyskupui atminti 1991 m. pastatyta Lūginės koplyčia, kuri yra Jono Pauliaus II piligrimų kelio Lietuvoje dalis.
Parengta pagal „Šventųjų gyvenimai“
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
