Lapkričio 6 dieną Vatikane minima Gailestingumo jubiliejaus kalinių diena. Popiežius Pranciškus šiemet net yra suteikęs malonę, kad išpažintį atlikęs kalinys gali pelnyti atlaidus paprasčiausiai pamaldžiai peržengdamas savo kameros duris, atstojančias katedrų gailestingumo vartus. Popiežius ir savo pavyzdžiu, Didįjį ketvirtadienį nuplovęs nuteistiesiems kojas, ragina atlikti konkretų gailestingumo darbą – aplankyti kalinį. Tokią akciją lapkričio 7 dieną Lietuvoje organizuoja ir Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“. Tačiau Lietuvoje vis dar egzistuoja didelis nuteistųjų ir visuomenės susipriešinimas. Pastaroji neretai įsitikinusi, kad tie žmonės nepataisomi. Ar tikrai? Kalbamės su jau dešimtmetį Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dirbančiu pranciškonu kunigu Arūnu Peškaičiu apie tai, kaip jo akyse keičiasi kalinių gyvenimai ir kaip būtų galima tirpdyti neapykantą nuteistiesiems.
Prieš dešimt metų pirmą kartą sulaukėte kvietimo apsilankyti Lukiškių kalėjime. Ar teko perlipti tam tikrus vidinius barjerus? Juk net ne visi kunigai veržiasi lankyti kalinius...
Pamenu, kaip 2006 metais man paskambino tuometinis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo psichologas Romas Radzevičius ir pasakė, kad nuteistieji iki gyvos galvos nori su manimi susitikti. Mane tas skambutis labai nustebino ir sukrėtė, paklausiau, iš kur jie apie mane apskritai žino. Pasirodo, kaliniai klausėsi mano rengiamų „Mažosios studijos“ radijo laidų.
Pirmoji mano žmogiška reakcija buvo atsisakyti. Jau kur savęs tikrai neįsivaizdavau, tai kalėjime. Tačiau iškart prisiminiau, kad esu kunigas, ir sutikau. Taip 2007 metais pirmą kartą atėjau į kalėjimą, į nedidelę savitarpio pagalbos grupę. Puikiai prisimenu, kaip drebėjau stovėdamas prie kalėjimo vartų ir galvojau, ką pamatysiu. Aš, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, vadovavausi stereotipu, jog pamatysiu vampyrus, kažkokius žvėris. Puolė mintys, kodėl turiu ten eiti ir ką aš jiems kalbėsiu. Buvau visiškai sutrikęs, žinojau, kad nuteistieji iki gyvos galvos yra padarę labai sunkių nusikaltimų. Man jie atrodė labiau žvėrys nei žmonės.
Pirmas mano atsivertimas įvyko nuėjus į tą savitarpio pagalbos grupę. Pamačiau normalius žmones, kurių gyvenime buvo labai sunkių ir net tragiškų epizodų. Jie patys yra daugeliu atvejų kalti, tačiau ne vien jie. Vėliau labai gerai supratau, kad kalti esame mes visi, ir ne tik todėl, jog nepadedame paribiuose atsidūrusiems žmonėms, bet ir todėl, kad mes patys darome nuodėmių ir net nusikaltimų. Jau vėliau darydamas sąžinės sąskaitą dažnai pagalvodavau, jog mano jaunystėje (dar iki atsivertimo) buvo momentų, kada mane visą buvo apėmęs keršto troškimas. Jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, ar nebūčiau padaręs to paties kaip jie? Niekuo aš ne geresnis. Tačiau iš pradžių buvo tikrai sunku ir reikėjo daug dirbti su savimi, kol atėjo tas suvokimas.
Kaliniai grupelėje visi iš eilės prisistatė: „Nuteistasis iki gyvos galvos toks ir toks.“ Atėjus mano eilei prisistatyti, prisistačiau kaip „nuteistasis iki gyvos galvos šioje žemėje Arūnas Peškaitis“. Juk išties mes visi šioje žemėje esame „iki gyvos galvos“.
Klausydamasis jų toje grupėje supratau, kad nuteistiesiems labai trūksta literatūros. Jie nori rimtų knygų, nes žmonės, kalintys iki gyvos galvos, išsiskiria vienu aspektu: jie realiai neturi vilties išeiti į laisvę, todėl gilinasi į save. Tarp nuteistųjų iki gyvos galvos tokių žmonių yra gerokai daugiau nei tarp tų, kurie kali ribotą laiką.
Dabar jau yra sudaryta sutartis su Mažvydo biblioteka, ir nuteistieji gali naudotis visais jos fondais. Anksčiau to nebuvo. Tad, būdamas Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas, suorganizavau velykinę akciją, kviesdamas parapijiečius padovanoti kalėjimo bibliotekai grožinių, dvasinių ir filosofinių knygų. Žmonės atsiliepė labai gausiai, ir tuomet su dalimi parapijiečių nuvežėme knygas į Lukiškes. Tuo metu galvojau, kad atsiskaičiau su kaliniais ir mano misija Lukiškėse baigėsi. Iki kol negavau laiško iš vieno nuteistojo, dabar jau a. a. Kosto.
Laiške jis labai dėkojo už knygas ir surengtą akciją. Kostas rašė, kad knygos leidžia jam ištverti vienatvę, jog dabar jis turi su kuo kalbėti, ne vien su balandžiais. O laišką užbaigė pasirašydamas: „Šimtoji jūsų avelė.“ Šis parašas mane taip sukrėtė, jog supratau, kad neturiu jokios teisės atsitraukti. Tada sutariau su kalėjimo administracija, kad kartą per mėnesį aukosiu šv. Mišias. Netrukus kardinolas J. E. Audrys Juozas Bačkis mane paskyrė Lukiškių kalėjimo kapelionu. Galiausiai supratau, kad vieno susitikimo per mėnesį niekaip neužtenka ir paskyriau šiai tarnystei vieną savaitės dieną.
Visuomenėje vis dar vyrauja nusistatymas, jog kaliniai yra nepataisomi, kad juos reikėtų užrakinti, o raktą išmesti. Jūs dirbate su itin sudėtingais atvejais – nuteistaisiais iki gyvos galvos. Kokių teigiamų pavyzdžių galėtumėte pateikti, kaip keitėsi tų žmonių gyvenimai? Kokie įvykiai jus labiausiai motyvuoja dirbti toliau?
Galėčiau pasakoti tikrai daug, bet paminėsiu kelis atvejus.
Vienas nuteistasis iki gyvos galvos žmogus davė privačius vienuolinius įžadus ir stropiai jų laikosi. Įžadų link jis ėjo labai atsakingai, reguliariai atlikdavo išpažintį. Jo gyvenimas yra radikaliai pasikeitęs. Žmogus dirba kalėjimo dirbtuvėse ir dalijasi savo kuklia alga su senelių namais bei kitomis globos įstaigomis, praktikuoja neturtą.
Taip pat ir kitas žinomas žmogus, nuteistas iki gyvos galvos, kasdien meldžiasi brevijorių (valandų liturgiją) daug intensyviau nei dauguma mūsų brolių pranciškonų ar aš pats – 5–6 kartus per dieną.
Norėčiau dar paminėti Kostą, kuris dabar jau yra miręs. Jo mirtis buvo ir sukrečianti, ir pavyzdinga. Man tai buvo laimingos mirties pavyzdys. Jau sirgdamas vėžiu, jis man sakė nieko nebijantis, nes keliauja į teismą, kuriame nebus apgautas, kad jo laukia angelai ir pats Dievas. Jis buvo įsitikinęs, jog eina ne į tuštumą. Aš jam suteikiau Ligonio sakramentą ir buvau prie jo lovos paskutines dvi valandas. Nebegalėdamas kalbėti, jis paėmęs mano ranką žiūrėjo į mane be galo ramiomis akimis, kad net pagalvojau, jog norėčiau taip numirti.
Pats žinomiausias Lietuvoje pavyzdys yra Žygimantas Digaitis, kuris nebuvo nuteistas iki gyvos galvos ir dabar jau yra paleistas lygtinai. Kalėjime jis parašė knygą „Septyni kvadratiniai metrai“. Joje jis aprašė savo nelengvą apsisprendimą (įvykusį po krikšto) apsigyventi vienoje kameroje su neįgaliu kaliniu ir pamėginti jam išugdyti socialinius įgūdžius. Žygimantas ištvėrė šiame kelyje iki galo ir daugiau nei metus gyveno su tuo kaliniu, kol pastarąjį perkėlė į pataisos namus. Siūlyčiau visiems perskaityti šį paprastais žodžiais surašytą kalinio liudijimą apie kalėjimo nuobodybę bei nuolatinę kovą už kitą žmogų ir save. Šiuo metu Žygimantas jau gyvena laisvėje, dirba statybų sektoriuje, aktyviai sportuoja, studijuoja. Praėjo jau pora metų, o jis ne tik negrįžo į kriminalinį pasaulį, bet pasikeitė iš esmės – visiškai nebegeria, nerūko ir vengia visokių pagundų.
Kitas buvęs kalinys Denysas Zajančkauskas taip pat jau gyvena laisvėje. Žygimantas patyrė atsivertimą būtent per Denysą. Pastarasis yra tikrai intelektualus žmogus, turintis didelių gabumų ir daug dirbantis. Norėtųsi, kad jis studijuotų, bet dirba, nes jaučia turintis grąžinti skolą visuomenei.
Tokių pavyzdžių yra gausu. Tai nereiškia, kad gyvenimai masiškai keičiasi. Pasikeitimai būna labai asmeniški, ir tie liudijimai paberia savo sėklą.
Broliai pranciškonai sako, kad brolis Arūnas iš kalėjimo visada grįžta labai pavargęs. Kas yra sunkiausia šioje tarnystėje?
Be abejo, šių žmonių istorijos yra sunkios ir jų klausytis nėra paprasta. Turbūt pačios sunkiausios būna tos dienos ir pokalbiai, kurių labiausiai reikia tiems žmonėms – tiesiog apie nieką, apie kasdienybę, be jokių religinių temų. Nuteistiesiems be galo trūksta gyvo bendravimo. O pokalbiai negali neišvarginti, kai jų būna dvylika per dieną ir kai kiekvienam žmogui atiduodu visą įmanomą dėmesį. Tačiau iš tų paprastų pokalbių vėliau gimsta kitokie, kuriuose daug Dievo paieškų, ir tai teikia džiaugsmą.
Lukiškių kalėjimo kalinius jau aštuoneri metai lanko ir Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos savanorių grupė. Ką tai reiškia patiems kaliniams?
Atrodo, ką čia reiškia – savanoriai kas mėnesį ateina į šv. Mišias, o per šv. Kalėdas ir Velykas dar paruošia šventinę agapę. Tačiau kaliniams tai labai svarbu, jie jaučiasi neatskirti, o kai kurie net sako, jog jaučiasi esantys Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijiečiais.Jie labai išgyvena, kai ateina mažai parapijiečių, klausinėja, kas nutiko, kodėl šįkart atėjo tiek mažai savanorių.Taip pat labai domisi ir tais, kurie dėl darbų ar šeimyninių priežasčių nebegali lankytis kalėjime. Jiems labai svarbu jausti, kad nėra atstumti, kad kažkas palaiko su jais bendravimą.
Kaip, jūsų nuomone, būtų galima tirpdyti abipusę neapykantą tarp visuomenės ir kalinių, nes dabar akivaizdžiai jaučiamas pyktis ir nuoskaudos iš abiejų pusių.
Manau, jog būtina stiprinti reabilitacijos skyrius kalėjime. Užsienio šalyse egzistuoja aukų ir agresorių sutaikinimo praktika. Ją atlieka ne kapelionai, o specialiai tam dirbantys psichologai ir reabilitologai, konsultuojantys nukentėjusiuosius ir kalinius. Savo praktikoje taip pat turėjau vieną atvejį, kai kalinys parašė atsiprašymo laišką aukos giminaitei ir gavo jos atleidimą.
Taip pat labai svarbus yra žiniasklaidos vaidmuo bei poveikis. Mes visgi esame labai paveikti žiniasklaidos, kuri nori tik sensacijų ir neigiamų pranešimų iš kalėjimų. Labai džiaugiuosi, kad dabartinė Kalėjimų departamento direktorė Živilė Mikėnaitė yra nepaprastai humaniškas žmogus ir siekia ne tik stiprinti reabilitacinę dimensiją, bet ir nuolat palaikyti ryšį su žiniasklaida, kad atskleistų kalėjimo tikrovę bei gerus darbus, kuriuos daro kaliniai. Visuomenė labai mažai žino, kiek gerų darbų padaro nuteistieji. Vyrai savo atbukusiomis rankomis mezga kojines ir jas dovanoja senelių ir vaikų namams bei Bernardinų socialiniam centrui. Jie taip pat dovanoja ir savo dekupažo dirbinių. Tačiau kažkodėl į viešumą išeina vien negatyvi informacija.
Labai dėkoju tiems politikams ir visuomenės veikėjams, menininkams, kurie ne kartą yra atėję į kalėjimą ir liudija, jog palaiko kalinius ir jų nebijo.
Pavyzdžiui, Bernardinų parapijietis Romas Juknelevičius ir „Bernardinai.lt“ direktorius Pranas Vildžiūnas kartu su manimi veda Biblijos grupę kalėjime.
Norėčiau paminėti Žygimantą Pavilionį, kuris lankosi šv. Mišiose ir susitinka su kaliniais, taip pat ne kartą kalėjime koncertavusį Kostą Smoriginą, grupę „Kamanių šilelis“, Dominyką Vyšniauską, Juditą Leitaitę, Mariją Krupovec, Domantą Razauską, Doloresą Kazragytę, Dalia Michelevičiūtę, chorą „Langas“ ir jo vadovę Ritą Kraucevičiūtę. Ji ne tik lankosi kalėjime, bet jau subūrė administracijos chorą bei žadėjo surengti šio choro koncertą nuteistiesiems.
Taip pat Mantą Zemliacką, Kamilę Gudmonaitę, Naująjį teatrą, vadovaujamą Svetlanos Laimos Zemleckienės, Vygantą Kazlauską. Esu labai dėkingas ir ilgametei Vilniaus plokštelių studijos vadovei Zinai Gutautaitei, kino režisieriams Viliui Tūrui bei Mindaugui Survilai.
Kartą kalėjime buvo organizuota net „Poezijos pavasario“ popietė kalėjime, ir joje dalyvavo daug žymių poetų. Noriu pabrėžti, kad apsilankymas kalėjime ir koncertavimas visiems menininkams yra neatlyginamas, tačiau jie vis tiek pasiryžta, ateina, dalijasi savo talentais.
Na ir galiausiai visi parapijos bei Lukiškių kalėjimo savanoriai, ateinantys ne tik į šv. Mišias, bet ir vedantys Alfa kursą, rankdarbių būrelius.
Būdamas kapelionas taip pat domitės ir teisiniais klausimais, kalinių padėtimi. Kokias įstatymų spragas būtina taisyti, nors tai būtų ir nepopuliarūs politiniai sprendimai?
Pirmiausia verkiant reikia naujo normalaus kalėjimo, nes Europos Tarybos komisija, kas dvejus metus apsilankanti Lietuvoje, kas kartą pabrėžia, jog tai yra kankinimo vieta. Visada žadama, kad jau tuoj iškils naujas kalėjimas, bet tai taip ir lieka kalbomis. Estija dar 1999 metais jau buvo renovavusi visas įkalinimo įstaigas ir sukūrusi kamerinę sistemą. Mūsų likimo šalis jau seniausiai tą padarė, o mes vis dar nepadarome. Kodėl?
Kalbant apie pataisos namus, jie yra tikri koncentracijos lageriai, kur viename kambaryje gyvena po dvidešimt–trisdešimt žmonių. Tuomet kova su subkultūra tampa labai sudėtinga, nes pastaroji būtent ir tarpsta tokioje aplinkoje.
Taip pat būtina priimti lygtinio paleidimo įstatymą kalintiesiems iki gyvos galvos. Net keista, bet net Rusija turi tokį įstatymą, o mes neturime. Jau nekalbu apie Skandinavijos šalis.
Nuteistieji vis tikisi, kad Lietuva priims šį įstatymą, kuris priimtas ne tik visose Europos Sąjungos, bet ir visose 47 Europos Tarybos šalyse, kad po kažkiek laiko (prabėgus penkiolikai, dvidešimt ar daugiau metų) žmogus paleidžiamas į laisvę. Beprasmiška žmogų kankinti visą gyvenimą, nes toji bausmė praranda savo prasmę (žmogaus pasitaisymą). Kol kas jiems vienintelė viltis yra vien prezidento malonė.
Ypač norėtųsi, kad Bažnyčios nariai įsiklausytų į popiežiaus Pranciškaus žodžius ir gestus. Pavyzdžiui, neseniai jis nuvyko į sekmininkų bendruomenę ir atsiprašė jų už visus neteisingus ir įžeidžius žodžius, kuriuos katalikai yra pasakę apie sekmininkus. Kodėl miniu juos? Todėl, kad būtent sekmininkai, maža bendruomenė Vilniuje, pirmieji pradėjo misiją Lukiškių kalėjime. Kodėl jie pirmi pradėjo, o ne katalikai? Tai klausimas mūsų sąžinei.
Parengė Monika Midverytė OFS
