„Kiekvieną dieną mes sutinkame aukas ir išgyvenusius, ir sutinkame arba žinome apie tuos, kurie prisideda prie išnaudojimų, pažeminimo, tamsybių, skurdo ir apleidimo. Dabar mes meldžiame už kiekvieną žmogišką būtybę, kuri buvo įtraukta, kaip auka ar pažeidėjas, kaip klientas ar savanoris. Tegu suteikia mums Dievas karštą širdį, kad būtume gailestingumo tarnai. (...) Mes klausiame – kada tai pasibaigs? Kaip mes išgyvensime karą, kurį paskelbė prekiautojai žmonėms pažeidžiamiems?
Mes džioviname ašaras ir keliama akis į Tave, o Dieve. (...) Padaryk mus bebaimius. Padaryk mus stipriu tinklu ir bendruomene, kuri skleidžia šviesą esantiems blogio tamsoje. Mes žinome, kad pilnai būti žmogumi reiškia bendradarbiauti su kitais. Pats mūsų liūdesys dėl to, ką matome, verčia mus susivienyti, įveikti godumą, sustiprinti vienas kitą per bendras pastangas. Tėve, šiandien dėkojame, kad mus atvedei taip toli. Būk kartu mums žengiant į ateitį, visur, kur tik atsidursime“, - taip buvo meldžiamasi baigiamosiose Mišiose, kuriose dalyvavo kovai prieš prekybai žmonėmis sukurtam „Renate“ tinklui priklausančios įvairių vienuolijų seserys, Caritas organizacijų nariai ir kiti, susirinkę konferencijai Romoje lapkričio 6 – 12 dienomis.
Vienas iš konferencijos dalyvių ir baigiamųjų Mišių celebrantų buvo kun. Algirdas Toliatas, policijos kapelionas iš Lietuvos. Vos per dvi savaites jam teko du kartus apsilankyti Romoje. Spalio pabaigoje jis lydėjo Lietuvos policijos vadovus į tarptautinės „Šventosios Mortos grupės“ suvažiavimą, o šiomis dienomis dalyvavo „Renate“ tinkle konferencijoje. Paprašėme jo sugretinti šiuos du renginius:
Kun. Algirdas Toliatas:
Abu susitikimai turi tam tikrą panašumą, nes abiejų tikslas yra kova prieš prekybą žmonėmis, gal tiksliau – modernią, šiuolaikinę vergystę, kuri turi įvairias formas, ne vien prostitucijos, bet ir darbo ir vaikų išnaudojimo. Tai baisūs dalykai, kurie vyksta mūsų dienomis, ne kažkur „užkampiuose“, bet Europoje, šalia mūsų.
Abiejų susitikimų tikslas yra, pirmiausia, (suprasti) kaip maksimaliai užkirsti kelią tokiems dalykams, kaip užbėgti įvykiams už akių. Antra, atsitikus tokiems dalykams, kaip padėti tokiems žmonėms, sugrąžinti jų orumą, žmogiškumą, apsaugoti juos. Čia kaip spiralė – padėjus tiems žmonėms, kaip dirbti su (išnaudojimo) „vartotojais“. O kas jie tokie? Tai mūsų vaikai, tėvai, kaimynai, tie, kurie gyvena šalia mūsų. Nebūtų poreikio, nebūtų ir išnaudojimo. O kadangi yra, gaunasi užburtas ratas. Tai yra dvasinis dalykas: kol žmonės nesupras ir netaps atsakingi pirmiausia už save, o tada už savo kaimynus, už artimiausią aplinką, niekas nepasikeis.
Tam, kad tai galėtų pasikeisti, būtina, kad apsijungtumėme. Kaip skirtingi organai, kurie sudaro visumą, organizmą. „Šventosios Mortos“ (grupės) susitikimas buvo „galvų“ susitikimas, čia susirenka generaliniai komisarai, kardinolai, aukščiausi vadovai, galvos, kad priimtų politinius sprendimus, priemones, kurios vėliau būtų vykdomos.
Bet neužtenka galvų, reikia ir rankų. O „Renate“ tinklas yra viena iš jų. Yra ir kitų, bet viena iš tokių rankų yra „Renate“, Europos vienuolynų asociacija ir tie vienuolynai prisideda prie tokių veiklų: tiek prevencijos, tiek pagalboje aukai, padedant jai atsistoti ant kojų.
Kas dar jungia šiuos renginius? Galvą ir rankas jungia širdis. O širdis yra mūsų popiežius, kuris laibai palaiko, kuriam iš tiesų tai vienas iš širdies ir apsisprendimo prioritetų. Tai yra tokia problema, apie kurią nelabai norisi kalbėti. Sudėtinga, skausminga ir norint, kad Bažnyčia ir visuomenė įsijungtų, reikia stipraus impulso. Ir popiežius yra tas impulsas, jam tai svarbu ir jis daro viską, kad ta problema būtų sprendžiama.
Vieną dieną „Renate“ konferencijos dalyviai skyrė pagalbos centro, pagalbos namų „Irene“ aplankymui Markės regione. Šie namai, vienijantys Atpirkėjo seserų oblačių ir valstybės pastangas, buvo pristatyti kaip veiksmingos pagalbos pavyzdys. Kuo jie išsiskiria?
Kun. Algirdas Toliatas: Šis centras man padarė didžiulį įspūdį, galbūt jį galima pavadinti „alfa ir omega“. Tai reiškia, kad paimi žmogų, kuris yra suluošintas, sulaužytas. Tiksliau, yra pagalbos telefonas, linija ir operatoriai, kurie sako – „turiu žmogų iš tokio ir tokio regiono“. Auka atsiunčiama iš toliau, nes labai dažnai tie, kurie išnaudoja auką, nori ją susigrąžinti. Tad auka siunčiama į visai kitą regioną, kad jaustųsi saugi ir galėtų atsistoti ant kojų. Tuose namuose telpa iki dešimties žmonių. Anksčiau Italijoje buvo bandoma daryti „masinį“ sprendimą. Tačiau jame nebuvo šeimos, nebuvo gijimo, nebuvo grįžimo prie orumo. „Masiniuose“ sprendimuose iš naujo atsirasdavo tos pačios problemos: prostitucijos ir išnaudojimo, bet tarpusavyje. Baisus dalykas, to neprižiūrėsi ir tai nėra pagalba žmonėms. Tad Italijos valdžia nusprendė daryti mažesnius namus ir Bažnyčia tame bendradarbiauja. („Irene“ namų atveju) Bažnyčia bendradarbiauja su visomis grupėmis, kurios yra toje kovoje (prieš išnaudojimą): su darbdaviais, kad aukos galėtų gauti darbą ir grįžti į normalų gyvenimą, finansiškai ir kitomis galimybėmis prisideda vietinės savivaldos, pats vienuolynas, yra socialiniai darbuotojai ir psichologas, kuris dirba su aukomis individualiai ir grupėje. Toks darbas vyksta paprastai pusantrų metų, bet jei reikia ilgiau, dirbama ilgiau. Viskas vyksta šeimyniniame bendradarbiavime. Ir tikslas yra koks? Nepririšti žmogaus, bet kad jis būtų laisvas. Ir kai bus pasiruošęs, kad galėtų, kaip tas paukštis, išskristi iš lizdo su darbu ir pan. Bet nėra taip, kad „mes tau viską parūpinsime, duosime darbą, duosime tą ar aną, padarysime už tave“. Jei viską padarysi už žmogų, tai jis greičiausiai ir neišmoks būti autonomiškas. O tikslas yra būtent toks. Žmogui yra metamas iššūkis, bet ir pagalba tą iššūkį priimti, po truputėlį tapti pilnaverčiu, sąmoningu piliečiu, gebančiu spręsti problemas, savo ir kitų. Tai labai gražus pavyzdys.
Yra įvairių būdų tai spręsti, vieni mažiau, kiti daugiau efektyvūs. Nenorint nieko nuvertinti kartais atsitinka, kad pridarome priemonių, lankstinukų, prikalbame, išleidžiame tūkstančius, o rezultatas koks? Kiek realiai žmogui padėjo atsistoti ant kojų? Arba dar: kai kuriose valstybėse aukoms suteikiamas toks „Bed and breakfast“ – gali gyvent, nakvot ir gauti pusryčius. Ir kas dažnai atsitinka? Kad tos pačios aukos, taip suluošintos ir sulaužytos, kad paliktos pačios sau, duodant vietą ir maistą, dienomis eina parsidavinėti, vėl įtraukiamos ir išnaudojamos, o grįžta nakvynei ir pusryčiams... Gaunasi užsuktas ratas, kuriame žmogui nepadedi. O („Irene“) prieglauda mane sužavėjo tuo, kad tai reali pagalba žmogui.
(Vatikano radijas)
Nuotraukoje – „Renate“ tinklo nariai audiencijoje pas popiežių Pranciškų - OSS_ROM
