Daugelis pritartų, jog religija ir tikinčiuosius vienijanti Bažnyčia turi reikšmę visuomeniniam gyvenimui įvairiuose kraštuose, tarp jų ir Lietuvoje. Apie Katalikų Bažnyčios svarbą ir veiklą tarptautinių bei Lietuvos aktualijų kontekste, tikinčiųjų vaidmenį politikoje, įvairias katalikų socialines grupes „Tribūna“ kalbėjosi su Vilniaus arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu, kuris dvasines studijas pradėjo pranciškonų universitete Stiubenvilyje (angl. Steubenville), JAV, jas tęsė Romoje, 1994 m. tapo kunigu, vėliau Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete įgijo Bažnytinės teisės daktaro laipsnį.
Siaučiant konfliktams Ukrainoje, Sirijoje, Afganistane, iškilus agresyviai „Islamo valstybei“, išaugus teroristinių aktų grėsmei, kaip, Jūsų manymu, Katalikų Bažnyčia prisideda prie pasaulinės taikos?
Bažnyčiai jau labai seniai rūpėjo ir rūpi kurti taiką. Tiesa, kartais mes taiką suvokiame kaip karo situacijų pašalinimą, bet ji yra daug daugiau – tai santaikos kūrimas. Lietuvių kalboje ryškus skirtumas tarp taikos ir ramybės. Būtent iš pastarosios išplaukia tikra taika, tarpusavio santarvė. Kai susikiršinama politiniais klausimais, – o tai kyla iš noro siekti sau galios, finansų, turtų, – tada prasideda karai, nesantaika. Bažnyčios indėlis reikšmingas kuriant moralinę ir dvasinę taiką, kartu Bažnyčia bando būti pasaulio sąžine, pasaulio siela, stiprinti žmonių santykius.
Ten, kur jau vyksta karai, Bažnyčia, popiežius pabrėžia humanitarinės pagalbos, tarpusavio meilės svarbą ypač labiausiai pažeidžiamiems. Čia Bažnyčia labai aktyviai veikia, skatina dialogu siekti taikos net ir labai sudėtingose situacijose. Tiek politikoje, tiek bažnytinėje aplinkoje labai daug diskusijų sukėlė popiežiaus susitikimas su Maskvos patriarchu Kuboje. Tačiau į tai reikia žvelgti turint omenyje Šventojo Sosto diplomatinės tarnybos veiklą, Raulio Kastro ir Baracko Obamos santykius. Net ir diplomatiniu lygmeniu bet koks veikimas remiasi tarpasmeninių, tarpgrupinių santykių vystymu, pasitikėjimo ugdymu ir bandymu tuos santykius išlaikyti.
Užsiminėte apie karinius konfliktus, su kuriais susijęs ir diskusijų objektu išliekantis pabėgėlių klausimas. Kokia, Jūsų manymu, turėtų būti krikščionių pozicija šiuo klausimu, ar reikėtų skirti karo pabėgėlius iš Sirijos ir ekonominių migrantų bangas?
Bažnyčia visada skatino ne tik savo narius, bet ir visus žmones atkreipti dėmesį į artimo meilę. Taigi žmogui, kuris yra patekęs į nelaimę, turime pareigą padėti remdamiesi meilės artimui principu. Pirmiausia artimas yra tas, kuris fiziškai yra arčiausiai mūsų – mūsų šeimos, miesto, kaimo, mūsų visuomenės nariai. Visgi tai svarbu ir pasauliniu mastu – mes sudarome vieną žmonijos šeimą, todėl turime pareigą padėti kitam nelaimėje. Tai, jog nenorime padėti kitiems, dažnai tėra mūsų visuomenės susvetimėjimo, individualizmo, susitelkimo į savo rūpesčius ir nematymo tų, kurie yra šalia, atspindys, kuris kelia rūpestį. Tad svarbu, kad mes, krikščionys, visada būtume pasirengę padėti patekusiems į sudėtingiausias situacijas, tarp jų ir kenčiantiems nuo karo.
Kita plotmė – valstybinė, kur pačios valstybės turi teisę kontroliuoti savo sienas, užtikrinti savo piliečių saugumą. Dažnai kalbama apie terorizmą ir kitus neramumus. Šiuo atžvilgiu pati valstybė turi pareigą užtikrinti, kad tie, kurie atvyksta ieškodami pagalbos, nebūtų apsimetėliai. Atskirti karo pabėgėlius nuo ekonominių migrantų – valstybės pareiga. Nemažai tarptautinių susitarimų siekia užtikrinti pagalbą, kuri iki šiol buvo teikiama pabėgėliams jų artimiausioje aplinkoje. Tad ir dabar svarbiausia padėti tiems kraštams, kuriuos pasiekia daugiausia pabėgėlių. Didelę pagalbą Artimieji Rytai teikia Sirijos pabėgėliams, kurie nemažai procentų papildo vietos gyventojų skaičių, tad kiti kraštai turėtų solidarizuotis ir padėti pakelti tą naštą. Tai nereiškia, jog būtina pabėgėlius perkelti į kitus žemynus. Svarbu užtikrinti, kad jie turėtų vietą saugiai prisiglausti ir galėtų grįžti į savo namus, jei ateityje tai būtų įmanoma. Visa tai tik primena, kad svarbiausia siekti sustabdyti konfliktus, išvengti karo plitimo ir kurti taiką.
Be to, dabar esame labai susikoncentravę į Siriją ir Iraką, Artimuosius Rytus, bet jau ir anksčiau skerdynės ir žiaurus genocidas vyko Afrikoje bei kitose pasaulio šalyse. Tad tai nėra unikalus reiškinys, galbūt didesnis dėmesys šiam klausimui yra mūsų susikoncentravimo į save rezultatas – sulaukusi daugiau migrantų, Europa susirūpino. Anksčiau, nors Afrikoje tęsėsi karai ir skerdynės, tiek mūsų žiniasklaida, tiek, deja, politikai, kreipė į ją labai mažai dėmesio.
Minėtuose Artimuosiuose Rytuose jau ne vienus metus katalikų bendruomenė išgyvena agresyvų tikėjimo laisvės varžymą. Lietuvoje tokių akivaizdžių tikėjimo laisvės varžymų nėra, tačiau, matyt, krikščionys susiduria su kitais sunkumais. Tad kokią Bažnyčios, katalikų tikėjimo išpažinėjų padėtį Jūs matote Lietuvoje, kokie didžiausi iššūkiai, Jūsų manymu, tikintiesiems kyla?
Manau, kad didžiausias suvaržymas yra kultūrinis. Kartais spaudimas labai subtilus, kartais labai aiškiai pasakoma, kad tai yra tema, kuria viešoje erdvėje kalbėti nedera. Artimuosiuose Rytuose mes kalbame apie atvirą, gyvybių pareikalaujantį krikščionių persekiojimą, Amerikoje ar Europoje aktualiau kalbėti apie nepatogumą, kito teisės į saviraišką suvaržymą, kartu apribojant krikščionių teisę į saviraišką, teisę gyventi pagal savo įsitikinimus. Dažnai žmogus, kuris nori gyventi pagal savo tikėjimą ir jį išreikšti, yra apkaltinamas diskriminacija. Kai kur net gresia baudos, keliamos bylos dvasininkams, kurie skelbia tikėjimo tiesas, ir tėvams, kurie nori auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Matome, kad kartais varžoma žodžio laisvė, vyksta krikščionių diskriminacija, nebegali net pasakyti, kuo iš tiesų tiki, nerizikuodamas, kad būsi apkaltintas kito diskriminacija.
Kalbėdamas apie katalikus su politikais, neseniai minėjote, jog artėjant rinkimams tendencingai susiformuoja dvi grupės kandidatų: viena dalis siekia artimo kontakto su dvasininkais, matyt, kartu siekia būti pastebėti Bažnyčioje ar katalikiškuose renginiuose, kiti, atvirkščiai – užima aršią ir konfliktišką poziciją, kritikuoja Bažnyčią. Kaip Jūs vertinate tokią kandidatų ir kitų politinių veikėjų elgseną? Ar politinių lyderių religinis angažuotumas veikia bendrą visuomenės požiūrį į Bažnyčią ir tikinčiuosius?
Manau, kad tarp politikų yra ir tikinčių bei praktikuojančių savo tikėjimą, ir netikinčių, atvirai tai išreiškiančių net ir ne rinkimų kampanijos metu. Gal šis skirtumas tik labiau išryškėja priešrinkiminiu laikotarpiu, kai politikai realiai siekia daryti įtaką įvairioms savo rinkėjų grupėms. Juk būna taip, kad kandidatai mokslininkams siekia pasirodyti moksliškesni, nei yra, ūkininkams – didesni ūkininkai. Su tuo susijęs ir noras pasirodyti tikintiesiems labiau tikinčiais, netikintiesiems – labiau netikinčiais, nes tai – politinės kampanijos dalis. Svarbu, kad žmogus išliktų tuo, kas yra, – politikams, kaip ir visiems kitiems žmonėms, svarbu vientisumas. Jei savo kalbomis mes vaidiname, kad esame tikintys krikščionys, bet taip negyvename, mes veidmainiaujame, o tai yra blogai. Kaip bet kokiam kitam žmogui, taip ir politikui, tai nėra sveika. Politikams darbe svarbu išlaikyti pagrindinius savo tikėjimo principus. Kai kurie dalykai, tiesa, yra derybiniai objektai, reikalaujantys lankstumo, kad tikslas būtų pasiektas, bet yra tokių klausimų, dėl kurių negalima eiti į kompromisus ir svarbu išlaikyti moralinę poziciją. Dažnai pasitaiko, kad politikai, kurie prisistato katalikais, labai aktyviai dirba prasilenkdami su su Bažnyčios mokymu. Tai sukelia rūpesčių, nes tokiais atvejais išryškėja įtaka visuomenės mąstymui, taigi kiekvienas tikintysis turi siekti suprasti ne tik Bažnyčios mokymą, bet ir kodėl ji taip moko.
Kaip pavyzdį galima imti pagalbinio apvaisinimo klausimą – kada galima, kada ne, kokie metodai leistini, kokie ne. Esame kalbėję tiek su politikais, tiek su medikais, kokia yra Bažnyčios pozicija ir kodėl. O ji labai paprasta – jei yra pradėtas žmogus, jo nevalia žudyti ir naikinti. O jei yra būdas išsaugoti tą gyvybę ir kartu padaryti, kad pora susilauktų vaiko – tai leidžiama ir moralu. Su šiuo klausimu susijusi ir dar viena sritis, kur svarbi ne medicininė, bet socialinė moralė – patys politikai kalba apie didelį neįvaikintų vaikų skaičių. Katalikas politikas turi siekti visa tai apimti ir išlikti vientisas priimdamas sprendimus.
Kai kurie teigia, jog katalikams politikams šiandien trūksta Jūsų minėto vientisumo, t. y. nuostatos nuolatos gyventi Katalikų Bažnyčios tikėjimu, neatsirenkant to, kas patogu ir malonu. Kaip Jūs manote, ar apskritai įmanoma būti vientisu kataliku? Galbūt žinote tokių katalikų politikų pavyzdžių šiandien ar praeituose amžiuose?
Ne tik politikams, bet ir kiekvienam žmogui gyvenimas yra sudėtingas menas, kurį mes mokomės kurti, siekdami vientisumo. Tai nereiškia, kad kiekvienas žmogaus sprendimas išliks vientisas. Ne kiekvieno tėvas ar motina yra iš pat pradžių idealus tėvas ar motina, juk mes kiekvienas mokomės iš savo klaidų, taip pat ir politikai. Mes visi siekiame išlikti vientisi. Dabartinių politikų neminėsiu, bet porą vardų iš anksčiau galiu išskirti. Tai – politikai, kurie itin sudėtingose situacijose pasirodė vientisi savo sprendimais, dėl to tapo katalikų šventaisiais. Šv. Tomas Moras buvo efektyvus karaliaus patarėjas bet, iškilus moralės klausimui, jis negalėjo leisti savęs kompromituoti ir pasitraukė, tiesa, gyvybės kaina. Tokių politikų yra nemažai ir elgtis kaip šv. Tomas Moras visada pavojinga. Manau, kad pasirinkti kaip politinę strategiją prisistatyti kataliku, ko gero, nebus taip sėkminga kaip prieš 25 ar 100 metų. Nors ir tada toli gražu sėkmė nebuvo garantuota. Tiesa, svarbu ne tai, ar politinė partija pavadinta krikščioniška, bet svarbu, kiek partijos sprendimai ir vertybės, jos narių įsitikinimai atspindi tikėjimo principus.
Verta atminti, kad Europos Sąjungos pagrindai buvo formuojami remiantis krikščioniško solidarumo principu. Manau, kad ir tada žmonėms buvo patrauklus ne teoriškai deklaruojamas, o praktiškai įgyvendinamas krikščionių tikėjimas. Ir šiandien krikščioniškosios vertybės, jei žmonės jas supranta, yra patrauklios, tačiau pagrindinis iššūkis – padėti žmonėms suprasti, kas yra, pavyzdžiui, Bažnyčios socialinis mokymas, kuris jau šimtą metų formuojamas, o ne leisti pasikliauti lozungais ar Bažnyčios įvaizdžiais. Juk kalbant apie socialinę rūpybą, tarpusavio meilę, retas kuris, nesvarbu katalikas ar ne, pasisakytų prieš šv. Motinos Teresės atliktus darbus. Mažai kas, prisiminęs šv. Motiną Teresę, diskutuotų, ar turi būti celibatas Bažnyčioje, ar ne. Kunigams pasirinkus tokį kelią, jis tampa diskusijų objektu iki tol, kol pamatomi rezultatai, tuomet diskusijos aptyla.
Kaip manote, ar apskritai įtikinamas visuomenei sprendimų grindimas teologiniais argumentais, Bažnyčios mokymu, o gal verta vadovautis tikėjimu kaip svarbiu motyvacijos veikti, tyros sąžinės šaltiniu ir bandyti visuomenę įtikinti konkrečiais klausimais pasitelkiant kitokius argumentus?
Svarbu pristatyti Bažnyčios mokymą svariais argumentais: kodėl taip daroma, ką tai duoda. Deja, per daugumą dabartinių visuomenės informavimo priemonių daugiau žaidžiamas viešųjų ryšių žaidimas, o ne pateikiama rimta argumentacija, nes šiai reikia skirti daugiau laiko. Viskas gerai, jei suvokiama, kad po lakoniškomis komunikacinėmis žinutėmis slypi Bažnyčios turima gili ir plati argumentacija. Kaip sakiau, Bažnyčios socialinė doktrina vystosi nauja forma pastaruosius šimtą metų. Popiežių enciklikos ir atsakas į gyvenamojo meto problemas prasidėjo su industrializacija, kai kilo klausimas, kaip teisingai traktuoti naują situaciją, kaip išsaugoti žmogaus orumą, kad žmogus liktų žmogumi, o ne mašina. Žmogus ir šiandien daug kur pasaulyje išnaudojamas. Bažnyčios mokymas šioje srityje labai aiškiai nurodo pagrindinius principus, kuriuos bandoma įgyvendinti, siekiant išsaugoti žmogaus orumą, kad darbas būtų būdas ne tik užsidirbti, bet ir leistų tam tikrą saviraišką, saviugdą, augimą. Tėvų ir vaikų santykiai, šeimos koncepcija, nėra pristatomi tik dėl to, kad kažkas taip sugalvojo ar Bažnyčia pasakė. Stebima tendencija pristatyti Bažnyčią kaip nemokslišką, nors moksliniai išradimai, atradimai, padaryti ar paaiškinti Bažnyčios žmonių, rodo, kad toks argumentas yra visiškai tuščias. Pavyzdžiui, apie didžiojo sprogimo teoriją pirmasis prakalbo jėzuitas kunigas Georges Lemaître.
Kitas pavyzdys – neseniai spaudoje pasirodė nuomonių, kad darbo grupės prie Švietimo ir mokslo ministerijos, kuri atsakinga už lytinio ugdymo programą, darbas tendencingai religinis ir nemoksliškas, kai dar nė konkretus tekstas nebuvo parengtas. Priešininkai naudoja absurdiškus argumentus teigdami, kad tai, kas yra krikščioniška, katalikiška, neišvengiamai yra nemoksliška.
Šiek tiek pakalbėkime apie valstybines šventes, kuriose neretai dalyvauja ir aukšti šalies pareigūnai. Akivaizdu, jog ne visose krikščioniškose šalyse per valstybines šventes aukojamos šv. Mišios, patenkančios į bendrą tokių valstybinių švenčių ar minėjimų programą nacionaliniu mastu. Kuo tai svarbu Lietuvoje? Ką tai liudija apie Katalikų Bažnyčios padėtį šalyje?
Gimiau ir užaugau JAV, tad galiu patvirtinti, jog ten panašu, skiriasi tik tai, kad Prezidento inauguracijos dieną šv. Mišios yra ne nacionalinis renginys, o Prezidentas paprastai pats eina į savo Bažnyčią: ar jis yra protestantas, ar katalikas, ar kito tikėjimo, – jis dalyvauja pamaldose prieš inauguraciją. JAV politikoje svarbi gilių krikščioniškų tikėjimo šaknų tradicija, ji svarbi ir Europoje, kitose pasaulio vietose. Ne viename krašte organizuojamos tokios nacionalinio masto šventinės šv. Mišios kaip Lietuvoje. Ir mūsų šalyje, ir kaimyninėje Lenkijoje ši tradicija itin gyvybinga.
Lietuvos atveju reikšminga istorinė praeitis – dar carinės Rusijos, vyskupo M. Valančiaus veiklos laikais Bažnyčia atliko išskirtinį vaidmenį formuojantis Lietuvos valstybei, o siekiant nepriklausomybės tarpukario Lietuvoje Bažnyčia taip pat buvo svarbi atstatant kraštą. Okupacijos laikotarpiu nemažai žmonių tapo partizanais, paskatinti katalikiško auklėjimo. Verta prisiminti ir „Katalikų Bažnyčios kronikos“ svarbą rezistencinio judėjimo metu. Mes turime gilią Bažnyčios vaidmens valstybėje tradiciją, su ja galima sieti ir minėtas šv. Mišias, kurios tokių švenčių kaip Vasario 16–oji ar Kovo 11–oji metu padėjo iškilti ir Sąjūdžiui. Taigi, visa sietina su mūsų istorija, bet kartu yra proga Dievui padėkoti už visas suteiktas malones. Manau, kad katalikiškos šv. Mišios valstybinių švenčių metu aukojamos ir todėl, kad daugiau nei 80% žmonių Lietuvoje save laiko katalikais. Tiesa, dažnai ir ortodoksų bei liuteronų vyskupai dalyvauja tose valstybinėse šventėse, mes mielai juos kviečiame tai paminėti ekumeniniu lygmeniu.
Pabaigai norėtumėme trumpai aptarti dvi svarbias visuomenės grupes bei Bažnyčios vaidmenį jose. Pastarųjų įvykių kontekste dažnai kalbama apie karius, jų pratybas, kasdienybę, statusą visuomenėje. Esate Lietuvos kariuomenės ordinaras, tad, matyt, turite gana artimą santykį su Lietuvos kariškiais, kariuomenės vadovybe. Kaip manote, ar katalikų tikėjimas, Bažnyčios mokymas yra reikšmingas karo tarnybos, karo lauko kontekste ar tėra tik karinės tradicijos tęsimas? Kaip pats vertinate Lietuvos dvasininkų vaidmenį kariuomenėje?
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, nuo seno nusistovėjusi tokia tradicija. Visgi daug kur kariuomenės ordinariatai ar kapelionai išliko ne dėl pačios tradicijos, o todėl, kad jų reikia, jie aktualūs. Nuolat kartoju, kad apkasuose nėra ateistų, karo kapelionai būtini, ir tai itin išryškėjo mums dalyvaujant taikos palaikymo misijose, tokiose kaip Afganistane. Mirties akivaizdoje daug kas svarsto apie gyvenimo prasmę, gyvenimui artėjant prie pabaigos atranda Dievą arba šaukiasi Jo pagalbos. Visgi kapelionų vaidmuo svarbus ir ne tokiose ribinėse situacijose – kariuomenei reikia ne tik fiziškai pasirengusių, bet ir intelektualiai, emociškai ir moraliai stiprių vyrų. Karys atsiduria tokiose vietose, kur jam reikia būti pasirengusiam greitai priimti teisingą sprendimą, o kariuomenės kapelionų vaidmuo – padėti suvokti moralinį aspektą.
Ne kartą esu girdėjęs ir tikrai tikiu, kad gero kario, karininko pareiga yra daryti viską, kad būtų išvengta karo, o karui prasidėjus, būti pasiruošusiam apginti savo šalį. Kariai žino karo kainą geriau negu kiti, ir jie iš tiesų daro viską, kad jo išvengtų. Tam reikia minėto dvasinio pagrindo, būtino siekiant priimti teisingus sprendimus, o toks dvasinis užnugaris svarbus ne tik teorinėse diskusijose, bet ir vidiniam žmogaus gyvenimui. Tai, kad tikėjimas kariams svarbus, liudija ir mūsų kariuomenės apklausa, kurios metu patys kariai išreiškė būtinybę turėti savo kapelioną. Per Antrąjį pasaulinį karą lenkų kariai atsisakė žygiuoti į mūšį, jei jų kapelionai neisią su jais. Visgi kunigas yra ten, kur jis reikalingas savo kaimenei, o šiuo atveju mūsų kapelionai yra su tais pačiais kariais.
Tai nėra tik tradicijos laikymasis, tai labiau realus poreikis. Vienas gražiausių to įrodymų yra kasmetinė kariuomenių ir jų ordinariatų piligriminė kelionė į Lurdą, pradėta organizuoti po Antrojo pasaulinio karo, kai prancūzų kariai susirinko į Lurdą melstis už taiką. Pakliuvo tuomet į jų tarpą ir vienas vokietis karininkas, jis kartu su jais pasimeldė, o kitais metais prancūzai oficialiai pasikvietė Vokietijos kariuomenę. Dabar tai yra tapę pasaulinio masto renginiu. Šiais metais dalyvavo daugiau kaip 10 000 karių iš beveik 50 kraštų. Renginys yra įspūdingas, ir jo metu supranti, kad svarbiausia palaikyti taiką visais galimais būdais: diplomatai užsiima diplomatija, karinės pajėgos savo ruožtu, atlieka savas pareigas mūšių metu, bet kartu meldžiasi už taiką, turi mokėti veikti diplomatiniais būdais ten, kur atsiranda.
Kita mums atrodanti svarbi visuomenės grupė – jauni žmonės ir ypač universitetų (aukštųjų mokyklų) bendruomenės. Kaip vertinate jaunimo pastoraciją Lietuvoje? Kiek reikšminga akademinė sielovada, kapelionų veikla aukštosiose mokyklose greta bendro jaunuolių įsitraukimo į Katalikų Bažnyčios veiklą bei bandymo gyventi krikščionišką gyvenimą?
Vienas didžiausių mūsų iššūkių yra akademinė sielovada, nes aukštoji mokykla, universitetas yra vieta ir laikas, kai jaunas žmogus ieško tiesos, yra pasirengęs skaityti, mokytis, pažinti. Studentas neapsiriboja vien savo specialybe, žodis „universitetas“ žymi visuotinumą, tiesos ieškojimą plačiąja prasme, tai sietina ir su katalikiškumu. Patys katalikai studentai, manau, turi išgirsti popiežiaus Pranciškaus kvietimą būti misionieriais, evangelizuoti. Būtent apie tokį krikščionio pašaukimą popiežius kalba savo pirmojoje enciklikoje Evangelii Gaudium.
Būnant Romoje teko klausyti popiežiaus pasakojimo, kad jis nemažą dalį šių minčių perėmė dar iš Pauliaus VI enciklikos Evangelii Nuntiandi. Pranciškus skelbia, jog šiandien, kaip ir anksčiau, kiekvienas krikščionis turi būti pasirengęs skleisti, kuo jis tiki, ne tik tuo gyventi, bet ir dalytis su kitais. Tikėjimo negali uždaryti privačioje erdvėje ir nesidalyti viešumoje. Toks tikėjimas giliai išgyvenamas su džiaugsmu, o džiaugsmas užkrečiamas. Dalijimasis pirmiausia vyksta artimiausioje aplinkoje. Manau, kad didžiausias iššūkis katalikams studentams, kurie sąmoningai išpažįsta savo tikėjimą, yra dalytis tikėjimu su savo bendraamžiais universitetuose, fakultetuose, ten, kur jie yra.
Manau, kad šiandien mums tai ir yra didžiausias iššūkis – labiau pasiekti akademinę bendruomenę, kad padėtumėme katalikams studentams liudyti tikėjimo džiaugsmą ir padėti tiems, kurie, nors yra katalikai, dar giliai nepažįsta savo tikėjimo, ar iš viso yra nusiteikę priešiškai. Su Bažnyčia yra panašiai kaip su Dievu – susikuriame tam tikrą labai lengvai pažeidžiamą Dievo įvaizdį, tada argumentuojame, kad Dievo negali būti; taip pat susikuriame tam tikrą Bažnyčios įvaizdį, bandome įrodyti, kad tai absurdas, o vėliau teigiame, kad jai nepriklausysime dėl tariamo jos absurdiškumo, nors iš tiesų jos nė nepažįstame.
Miglė VISELGAITĖ, Milda VENCKUTĖ
Evgenios LEVIN nuotrauka
Bernardinai.lt
